Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: reikšmingais parko takais

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2015 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šiandien pristatome išskirtinius nekilnojamojo kultūros paveldo objektus – savitus rajono parkus, kurių takeliais kadaise vaikštinėjo skrybėliuotos damos, kasryt besimėgavusios čia puoselėta aplinka.

Parkai kurti pagal išgales ir specialius pageidavimus

Šiuo metu į Kultūros paveldo objektų sąrašą įtraukti šeši rajono parkai. Tai – valstybės saugomi Raudondvario, Maldžiūnų, Beinoravos, Burbiškio ir Diktariškių dvarų parkai bei paminklo statusą turintis Baisogalos dvaro parkas.

Kol dar žemės neužklojo sniegas ir galime pasimėgauti gražiais rudeniškais vaizdais, išsirengėme jų aplankyti. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjo Vytauto Simelio teigimu, parkai – neatskiriama visų dvarų dalis: „Kiekvienas savininkas stengėsi suformuoti savo parką kuo gražiau ir išskirtiniau. Daugelis dvarų turėjo ir savo sodus. Parkus kiekvienas dvaro savininkas formavo pagal išgales ir pageidavimus. Kai kurie, neabejotinai, samdėsi ir specialistų, kurie patartų, kaip geriau įrengti parkus. Todėl tie parkai yra tam tikri kūriniai, kuriuose nestinga įvairių medžių ir krūmų rūšių“.

Kartu su „Radviliškio naujienomis“ parkus aplankęs V. Simelis sako, kad kiekvienas parkas be išimties buvo formuojamas su įvažiavimo alėja, kuri tęsėsi iki pagrindinių dvaro pastatų: „Visuomet buvo apgalvojama ir takų schema. O kai kuriuose – ir kanalai. Jei nebuvo natūralaus upelio ar tvenkinio, dvaro gyventojai plaukiodavo dirbtinai sukurtais vandens telkiniais“.

Raudondvario dvaro parke auga nauji medeliai

Pirmiausia stabtelime Pakalniškių seniūnijos ir Raudondvario seniūnaitijos centre – Raudondvario dvare. Čia mus pasitinka jau kiek pakeistas parkas. V. Simelis pasakoja, kad seniau parkas atrodė kitaip nei šiandien – parko centrinės dalies schema pakeista ir pritaikyta kitoms reikmėms. Tačiau ir šiandien čia pasivaikščioti mėgsta ir jaunas, ir svečias, ir pašalietis, užsukęs apžiūrėti nykstančių dvaro pastatų.

Nors dvaras nyksta, parką – kruopščiai prižiūri Pakalniškių seniūnija ir vietos mokyklos atstovai. Ir mūsų viešnagės dieną parke kruopščiai darbuotasi – į krūvas grėbti medžių lapai. Vietomis matomi ir nauji medeliai. V. Simelio teigimu, čia buvo išpjauti seni, grėsmę kėlę medžiai, o jų vietoje pasodinti nauji.

1997 metais į Kultūros paveldo objektų sąrašą įtrauktas Raudondvario parkas, kaip nurodoma registre, turi nemažai vertingųjų savybių. Parkas išsidėstęs gana kompaktiškame plote ir užima rytų bei šiaurės rytų sodybos teritorijos dalį. Rytinę parko dalį nuo šiaurės rytų pusės skiria įvažiavimo alėja ir dvaro pastatų grupės.

Pietinėje dvaro teritorijos dalyje esanti tvenkinio sala Šalikalnis su joje esančiais želdynais, taip pat yra neatsiejama parko struktūros dalis ir sujungta su sausumoje esančiomis želdynų struktūromis žemės pylimu. Priešais centrinių rūmų šiaurės vakarų pusės fasadą yra atvira parterio erdvė, tačiau autentiška jos planinė struktūra ir želdynai neišlikę.

Raudondvario dvaro sodybos parkas yra peizažinio parko kompozicijos tipo, turintis kai kurių geometrinio planavimo bruožų. Šiaurės rytų parko teritorijos dalyje esanti kalva apaugusi aukštų lapuočių medžių tankme, iš dviejų pusių juosiama Daugyvenės upelio ir jo intako. Parko kalvos papėdėje esančioje pievoje ir dauboje pavieniai medžiai ir jų grupės išsidėsčiusios žymiai rečiau, laisviau.

Rytinė parko riba baigiasi ties pakabinamu „beždžionių“ tiltu per Daugyvenės upelį. Centrinėje-parterinėje ir rytinėje parko dalyje sutelkti seniausi ir vertingiausi parko medžiai bei krūmokšniai. Želdiniai išsidėstę nedidelėmis, plastiškomis grupėmis ir pavieniui. Tankiau apželdintos tvenkinio pakrantės, Šalikalnio salos pakraščiai. Visą šią teritoriją dengia veja, išraižyta sudėtingų vingiuotų takų tinklu.

Burbiškio dvaro parke katės nebuvo pageidaujamos

Kita stotelė – Burbiškio dvaras. Šio dvaro parką neabejotinai žino daugelis visos šalies gyventojų. Juk į šį parką kasmet per Tulpių žydėjimo šventę suguža tūkstančiai lankytojų. Netrūksta ir norinčių įsiamžinti šventinėse fotosesijose: čia per šventes renkasi ir vestuvių svitos, ir krikštynas švenčiančios šeimos. Todėl nenuostabu, kad labiausiai lankomas rajono parkas šiandien – nepriekaištingai išpuoselėtas.

Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius pasakoja, kad šio parko istorija – labai įdomi: „Tai yra tikras meno kūrinys, kuriame privalo būti ir augalija, ir gyvūnija. Čia žmonės siekdavo pailsėti. Burbiškio parkas yra vienas iš tokių pavyzdžių, koks turi būti parkas. Galima gėrėtis tvenkinių sistema. Čia yra ir penkiolika salų. Netrūksta ir įlankų, pusiasalių, atkurtos altanos. Tai – peizažinio parko elementai. Bendras takų ir kelių ilgis parke siekia net penkis kilometrus. Norint viską išvaikščioti būtent tiek reikėtų nukeliauti“.

Parkas išskirtinis ne tik vingiuotomis pakrantėmis, sudėtinga vandens ir takų sistema, bet ir mažąja architektūra. „Čia stovi Vytauto Didžiojo paminklas, poeto Adomo Mickevičiaus, Švc. Mergelės Marijos, Liūtų tilto figūros. Čia jų buvo ir daugiau, jos dar neatstatytos, tačiau jau parengti projektai“, – sako E. Prascevičius.

Burbiškio parke buvo sodinamos įvairiausios rūšys iš užsienio atkeliavusių krūmų, medžių, gėlių, gyvatvorių. Tačiau įdomiausia tai, kad dvaro savininkas Mykolas Baženskis labai mėgo paukščius, o ypač – namines pelėdas, lakštingalas. „Jei kas norėdavo įsidarbinti dvare metams ar ilgesniam laikui, o dvaro savininkas sužinodavo, kad darbininkas augina katę, jis darbo negaudavo“, – šypteli E. Prascevičius. Jo teigimu, dvaro savininkas sukurti dvaro parką samdęs geriausius specialistus, o kačių tiesiog negalėjo pakęsti, nes jos skriaudė taip mylimus paukščius. Lakštingalų giesmės rytais buvo vieni iš maloniausių garsų jo ausiai.

Nuo 17-ojo amžiaus parkas jau minimas dokumentuose, tačiau archeologai sprendžia, kad jis kurtas jau 15-16 amžiuje. Devynioliktajame amžiuje parkas buvo nedidelis, su vienu tvenkiniu, klasicizmo stiliaus – forma priminė taisyklingus stačiakampius. Ši dalis prie vartų išlikusi ir šiandien.

Dvarą paveldėjęs M. Baženskis, būdamas dar labai jaunas, pradėjo kurti ir pertvarkyti dvaro centrą. Būtent jis, anot Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius, pasistengė, kad dvaro parkas virstų tokiu, kokį mato lankytojai šiomis dienomis: „Jis sukūrė romantizmą. Iškasė tvenkinius, pastatė tiltelius, kūrė altanas. Labai mėgo alyvas, tad tokių krūmų netrūko. Juos užsakydavo Odesoje, Rotės medelyne“.

Beinoravos, Diktariškių ir Maldžiūnų dvarų parkai reikalauja priežiūros

Visai kitoks vaizdas pasitinka aplankius Maldžiūnų, Diktariškių ir Beinoravos dvarų parkus. Jei Burbiškio parke pasivaikščioti mėgsta kiekvienas čia užsukęs, tai pastarieji parkai reikalauja didelių investicijų ir daug kruopštaus darbo.

Kalbant apie Maldžiūnų parką vertėtų paminėti, kad jis, kaip ir dvaras, įkurtas devynioliktajame amžiuje. Parkas mišriojo stiliaus, užima kiek daugiau nei dviejų hektarų plotą. Parką puošia liepų alėja, o rytinėje jo dalyje tyvuliuoja nemažas tvenkinys. Čia ir šiandien tebežaliuoja daug senų, plačiai išsikerojusių ąžuolų.

Kur kas daugiau informacijos išlikę apie Beinoravos parką. Geometrinio kompozicinio tipo dvaro laikotarpio parkas susideda iš kelių sudėtinių dalių: parterio, centrinės dalies, periferinės dalies palei tvenkinį, periferinės dalies į vakarus, abipus rūmų ir už jų. Registre, vardijant vertingąsias parko savybes, rašoma, kad parteris užima vakarinę centrinio parko dalį, esančią priešais rūmų pastatą. Jis iš visų pusių apribotas perimetru apsodintų medžių eilėmis. Centrinė parterio dalis apželdinta plokštuminiais želdiniais: gazonais, gėlynais, klombomis, išsidėsčiusiais išilgai centrinės ašies. Parterio gilumoje išsiskiria pavieniai stambūs medžiai: klevai, liepos, kaštonai.

Užsukus į atokiame rajono kampelyje įkurtą Diktariškių dvaro parką, lankytojus pasitinka įspūdinga senų medžių alėja, besitęsianti net kilometrą. Tiesa, vaizdas nėra itin malonus akiai – aplinka apleista, auga krūmokšniai, aukštos žolės. Taip, pasivaikščiojimams ši vieta kol kas tikrai netinka, tačiau V. Simelis tikisi, kad vieną dieną šį dvarą, esantį Šaukoto seniūnijoje, o tuo pačiu ir parką, pavyks prikelti naujam gyvenimui.

Baisogalos dvaro parkas – prižiūrimas, tačiau neišpuoselėtas

Iš visų minėtų rajono parkų, įtrauktų į Kultūros paveldo objektų sąrašą, Baisogalos parkas turi išskirtinį – paminklo statusą. Nors parkas priklauso vienam iš didžiausių dvarų Lietuvoje, parkas nė iš tolo neprimena Burbiškio parko grožio. Tiesa, čia išlaikyta tradicija – takai, vanduo, klombos ir medžių įvairovė. „Šis parkas, kurį padedant Baisogalos seniūnijai prižiūri Baisogalos Gyvulininkystės institutas, yra tvarkingas. Tačiau išpuoselėtu pavadinti tikrai negalėtume“, – sako V. Simelis.

Nepaisant to, parkas „gyvas“ ir šiandien – čia vyksta įvairiausi renginiai, tokie kaip „Pavasario paukštė“ ar kapelų pasirodymai.

Išskirtinę nacionalinė reikšmę turintis parkas – mišraus planavimo. Čia vertinamas ne tik kraštovaizdis, bet ir retas želdynas. Už rūmų pasitinka peizažinis vaizdas, kur suformuoti didysis ir mažasis pasivaikščiojimo lankai, tačiau takų tinklas detaliai dar netyrinėtas.

Šiame parke vyrauja paprastieji uosiai, klevai, eglės, mažalapės liepos. Taip pat yra trapiųjų gluosnių, kalninių guobų, paprastųjų ąžuolų, vakarinių tujų. Įdomu tai, kad 1972 metais čia buvo suskaičiuotos net 57 medžių ir 48 krūmų rūšys, tačiau tvarkant parką didelė dalis medžių ir krūmų išnyko.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia