„Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone”: Raudondvario dvaro sodyba vakar ir rytoj

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2015 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams. Šiandien pristatome kur kas liūdnesnio likimo, nei jau mūsų savaitraštyje pristatytų rajono kultūros paveldo objektų, ištiktą Raudondvario dvaro kompleksą.

Dvaras, kuris virto rajono skauduliu

Labai norėtųsi šį dvarą pristatyti kaip dar vieną įspūdingą rajono kultūros paveldo objektą, vertą turistų dėmesio. Deja, jaukioje gyvenvietėje netoli Šeduvos, prie Panevėžio ir Šiaulių kelio, esantis architektūros ansamblis, kuris yra vertingas kaip romantizmo epochos paminklas, griūva akyse.

Išdaužyti langai, nuterliotos sienos, sugriuvęs stogas ir šiukšlynas viduje – toks vaizdelis pasitinka panorusius aplankyti pagrindinį Raudondvario dvaro rūmų pastatą. Tai – nė iš tolo neprimena vaizdinio, kuris iškyla pasąmonėje vos tik išgirdus žodį „dvaras“.

Visą dvaro kompleksą, į kurį įeina ne tik apgriuvę rūmai, bet ir oficina, arklidė, svirnas, vandens malūnas, tvartas bei parkas, vietos valdžios atstovai bei rajono gyventojai vadina skauduliu. Nenuostabu – kai visai netoliese tūkstančiai lankytojų traukia apžiūrėti Burbiškio dvaro ar ištaigingų Baisogalos rūmų, Pakalniškių seniūnijoje esantys Raudondvario dvaro pastatai turistų nevilioja.

Kartu su „Radviliškio naujienomis“ dvarą apžiūrėję Pakalniškių seniūnijos seniūnas Kęstutis Ulinskas ir Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis apmaudžiai trūkčioja pečiais – išeities čia kol kas nematyti. Jų teigimu, pagrindiniai dvaro rūmai yra gyvas priekaištas, kad toks vertingas paveldo objektas, įtrauktas į Valstybės saugomų objektų sąrašą, yra paliktas likimo valiai.

Rūmų savininkas mina teismo slenksčius

Problemų priežastis, anot V. Simelio, yra ta, kad dvaro pastatai pateko į privačias rankas. Jis pasakoja, kad19-ojo amžiaus pradžioje statytą dvarą, įtrauktą į Kultūros vertybių registrą, o tiksliau – pagrindinius dvaro rūmus, nusipirko šiaulietis verslininkas. Paveldosaugininko teigimu, naujasis savininkas netesėjo pažadų tvarkyti ir prižiūrėti dvarą, todėl juos priminti tenka teismuose: „Jau kurį laiką neužveriamos teismo durys. Verslininkas nevykdo nurodymų sandarinti langus ir duris, kad į vidų nepatektų įvairūs asmenys, ir uždengti nors laikiną stogą, kad lietus ir sniegas neardytų sienų ir konstrukcijų“.

Pakalniškių seniūnas sako, kad jau kurį laiką rūmų savininkas, iš pradžių žadėjęs čia nuveikti daug gražių darbų, yra nepasiekiamas telefonu: „Negaliu su juo susisiekti ir nebeturiu jokių kontaktų. Apmaudu, kad šiandien čia yra tokia situacija. Apmaudžiausia tai, kad nors mes ir tvarkome dvaro parką, puikiai prižiūrime gyvenvietės aplinką, niekada negalėsime triumfuoti gražiausiai tvarkomų gyvenviečių konkurse. Šis dvaro kompleksas, bauginantis daugelį atvykstančių ir pačius vietinius, niekada neleis to padaryti“.

Puse lūpų vyrai pasakoja, kad rajone sklinda kalbos, esą verslininkas jau antrąjį tokį savo pirkinį buvo apdraudęs, ir po gaisro, stipriai suniokojusio pastatą, gauta draudimo išmoka viršijusi pastato pirkimo sumą. Tačiau teismuose savininkas tikina neturintis pinigų prižiūrėti dvarą, todėl šis pamažu virsta griuvėsiais.

Šiandien seniūnas jau pasirūpino, kad į rūmų vidų, kur seniau vykdavo šokiai, nebepatektų lėbaujantis jaunimėlis – durys užkaltos, tačiau išdaužyti langai vis dar – lyg atviros durys į vidų. Pažvelgus pro langą matyti tušti buteliai, nuorūkos ir įvairios nuolaužos, ištaigingą dvaro pastatą pavertusios šiukšlynu.

Kiti dvaro pastatai ištikti panašaus likimo

Nors paminklosaugininkai dvaro pastatų būklę buvo įvertinę kaip patenkinamą, V. Simelis ir K. Ulinskas neslepia – Raudondvario dvaras dabar yra kritinės būklės ir toliau griūva.

Čia savininkų dėmesio nesulaukia nė vienas iš minėtų pastatų. Šiandien itin graudžiai atrodo ir svirno pastatas. Nors jo savininkas valdžią vis tikina rašantis įvairius projektus, galėsiančius pritraukti lankytojų, darbai stovi vietoje. Viduje – šiukšlynas, o stogas, dar prieš penkerius metus atrodęs visai neprastai, šiandien jau griūva į vidų.

„Matote, kokios skylės stoge? Tai apie kokius projektus galima kalbėti su savininku, jei net nepasirūpinama elementaria pastato priežiūra?“ – priekaištingai klausia V. Simelis.

Visi dvaro pastatai priklauso skirtingiems savininkams, tačiau kiekvienam iš jų kyla kažkokių trukdžių deramai pasirūpinti nuosavybe. Štai vandens malūnas, kurį būtų galima renovuoti ir įsteigti viešbutį ar kavinę, kol kas – neliečiamas, nes greta šio pastato prišlietas dar sovietmečiu statytas priestatas, o registro sąraše tai užfiksuota it vienas kultūros paveldo objekto pastatas. Čia renovacijai ir kažkokiems rimtesniems statybos darbams, anot V. Simelio, trukdo ne savininko neveiklumas, o įstatymų ir registro spragos.

Priklausė garsiajai fon Ropų giminei

Raudondvario gyvenvietės istorija, anot Daugyvenės muziejaus direktorius Egidijus Prascevičiaus, neatsiejama nuo Šeduvos miesto istorijos.

Kaip rašoma oficialiuose šaltiniuose, Šeduva buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, vėliau tapęs privačia valda. 1792 metais paskutinis Šeduvos seniūnijos valdytojas Stanislovas Poniatovskis su Šeduvos miestiečiais pasirašė sutartį, pagal kurią miestiečiai mokėjo dvarui 3579 auksinų činšo mokestį.

1798 metais iš S. Poniatovskio dvarą ir žemes nupirko baronas Teodoras fon Ropas. Jis nepripažino Šeduvos miesto gyventojų teisės mokėti mokestį ir pareikalavo, kad miesto gyventojai dvare eitų lažą. Miestiečiai nusprendė ginti savo teises teisme. Po ilgo bylinėjimosi Upytės pavieto žemės teisme ir Vyriausiajame teisme byla pateko į Rusijos valstybės senatą.

1812 metais buvo priimtas sprendimas pripažinti anksčiau Šeduvos miestui suteiktas privilegijas. Pralošęs bylą baronas T. fon Ropas, negalėdamas pakęsti miesto kaimynystės, Šeduvoje buvusio dvaro pastatus nugriovė.

Naujojo dvaro pastatus T. fon Ropas pastatė maždaug už poros kilometrų nuo miestelio, prie Daugyvenės upės. Naujoje vietoje įkurtą dvarą pavadino Raudondvariu. Pastatų išsidėstymą dvaro teritorijoje lėmė dvaro kelių bei vandens telkinių išsidėstymas.

Vadino Šeduvos dvaru

„Kadangi T. fon Ropas įsipareigojo nugriauti senojo Šeduvos dvaro pastatus, nauji statiniai turėjo iškilti jau kitoje vietoje – dabartiniame Raudondvaryje. Manoma, kad pagrindiniai ūkio pastatai ir galbūt rūmai buvo pastatyti 1801–1803 metais. Kas projektavo dvaro sodybą ir pastatus, nežinoma, tačiau aišku, kad ansamblis buvo kuriamas visas iš karto, tuščioje vietoje“, – pasakoja E. Prascevičius.

Dvaras dar kurį laiką buvo vadinamas Šeduvos dvaru. O 1837 metais, valdant Aleksandrui Ropui, jau pradėtas vadinti Raudondvariu. Tiesa, kelis dešimtmečius jis buvo vadinamas dviem vardais: „Šadov“ ir „Červonyj dvor“.

Dar 1934 metais tuometis dvaro savininkas Julius Ropas, prašydamas Vidaus reikalų ministerijos dvarą vadinti ne Raudondvariu, o Šeduva, nes jis painiojamas su Kauno apskrityje esančiu Raudondvariu, nurodo, kad taip dvarą pavadinę lenkai apie 1862 metus, o tas vardas buvęs išverstas į lietuvių kalbą.

Gavusi prašymą Vidaus reikalų ministerija dvarą pavadino Šeduvėlės kaimu, o Raudondvario vardą panaikino. Tačiau naujasis vardas neprigijo, žmonės ir toliau dvarą vadino Raudondvariu ar Šeduvos dvaru.

Šiek tiek istorijos

Nuo 1854 metais dvarą valdė Otonas fon Ropas. 1859 metais dvare buvo spirito varykla ir vėjo malūnas. 1882 metais dvarui priklausė 1329 dešimtinės dirbamos ir 145 dešimtinės netinkamos dirbti žemės bei 3035 dešimtinės miško.

1923 metais Raudondvaryje buvo 20 ūkinių kiemų ir 140 gyventojų. Tačiau jau 1937 metais dvaro savininkas Aleksandras Ropas Raudondvario dvare panaikino keturis kaimus, nugriovė namus ir ūkio pastatus, o pačius gyventojus pavertė samdiniais. Tikėtina, kad samdiniams apgyvendinti tuo metu buvo pastatyti nauji kumetynai.

1926 metais, vykdant dvarų parceliaciją, Raudondvario savininkui Bruno Ropui buvo palikta 80 ha žemės, 5 ha malūno tvenkinio ir 100 ha miško. Tačiau 1940 metais, nacionalizuojant dvarus, Juliui ir Adelheidai Ropams priklausė 299,78 ha žemės.

Pasak E. Prascevičiaus, į Raudondvario dvarą iš taip pat Ropams priklausiusio Pakruojo dvaro apie 1859-uosius metus buvo perkelta reta ir labai vertinga dailės kūrinių kolekcija: „Meno kūriniai buvo kaupiami nuo pat 1801-ųjų. Teodoras fon Ropas buvo surinkęs labai vertingų tapybos, grafikos, skulptūros darbų, tarp jų – net garsiojo Renesanso laikų italų tapytojo Ticiano darbai. Šiame dvare taip pat buvo kaupiamas ir saugomas šeimos archyvas. Per Antrąjį pasaulinį karą dvaras buvo nacionalizuotas, o meno vertybes sunaikino sovietų armija“.

1959 metais dvaro pastatai buvo perduoti mokslo reikmėms, čia įkurtas žemės ūkio technikumas, vėliau perorganizuotas į Šeduvos tarybinio ūkio technikumą, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę čia įsikūrė aukštesnioji žemės ūkio mokykla. Dvaro pastatuose vietos atsirado kultūros centrui ir bibliotekai, žirgynui, nedideliam viešbučiui ir restoranui.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia