Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Radviliškio rajono koplytstulpių reikšmė

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2015 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šiandien pristatome Radviliškio rajono koplytstulpius.

Kelios rūšys

Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis sako, kad prieš pradedant kalbėti apie koplytstulpius, derėtų pirmiausiai papasakoti, kas tai yra: „Koplytstulpis – tai memorialinis statinys. Šifruojant pavadinimą tai būtų koplytėlė ant stulpo. Dažniausiai taip ir yra. Koplytstulpis būna maždaug trijų–keturių metrų aukščio stiebas, kurio viršūnėje pritvirtinta keturkampė su medinėmis skulptūrėlėmis koplytėlė, užsibaigianti kryželiu. Koplytėlė būna atvira ar uždara, dengta dvišlaičiu ar keturšlaičiu stogeliu, dažnai siaurėjanti į apačią. Lietuvoje iš pradžių dažniausiai buvo statomi mediniai koplytstulpiai. Pasitaiko ir mūrinių koplytstulpių su nišomis skulptūrėlėms laikyti. Būtent abiejų rūšių koplytstulpių – medinių ir mūrinių – yra ir mūsų rajone“.

Koplytstulpius gamino ir… rajono meras

Koplytstulpiai neretai priskiriami smulkiosios lietuvių liaudies architektūros rūšiai. Pasak Radviliškio rajono mero Antano Čepononio, koplytstulpiai nuo seno buvo statomi paminėti vieną ar kitą istorinį momentą: „Mūsų rajone esantys koplytstulpiai mena gana senus laikus. Pati jų atsiradimo idėja – gyvenvietei ar tam tikrai teritorijai kažkuo svarbi data ar proga. Esu buvęs darbų mokytojas, tad koplytstulpiai man – ne svetimi. Žinoma, jų didelių drožti neteko, tačiau nedidelius koplytstulpius esu gaminęs“.

Tokia patirtimi nustebinęs rajono vadovas neslepia, kad gaminti įprastą medžio gaminį ir koplytstulpį – du visiškai skirtingi dalykai: „Kai gamini tiesiog šiaip kažką iš medžio, nėra tokios emocijos. Kodėl taip yra? Nes koplytstulpio gamybai turi sudėti savo vidinę būseną ir tikėjimą. Tik tuomet tas kūrinys bus šiltas“.

A. Čepononis sako manantis, kad Radviliškio rajone esantys koplytstulpiai yra gana gražiai ir tvarkingai prižiūrimi: „Jų dabartinė priežiūra ir inventorizacija mus įpareigoja taip elgtis ir surinkti kuo daugiau istorinės medžiagos apie tas vietoves“.

Išliko tik dalis koplytstulpių

Pirmasis koplytstulpis registrų sąraše – koplytstulpis su ornamentuotu kryželiu, esantis Šileikonių kaime, Pakalniškių seniūnijoje. Tame pačiame kaime yra ir dar vienas koplytstulpis su ornamentuotu kryželiu bei koplytstulpis su Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra.

Dar vienas koplytstulpis registruotas Mažaičių kaime, Aukštelkų seniūnijoje, – tai koplytstulpis su Nukryžiuotojo skulptūra. Toje pačioje seniūnijoje registruotas ir dar vienas toks statinys. Tiesa – Pakalniškių kaime. Dar vienas išskirtinis koplytstulpis, esantis Maironio gatvėje, Baisogaloje. Dar du tokie rajono kultūros paveldo objektai stovi Sidabravo seniūnijoje, Sidabrave – koplytstulpis su ornamentuotu kryželiu ir su Marijos Maloningosios statula. O paskutinis iš į vertybių sąrašą įtrauktų koplytstulpių pagal registrą yra Šiaulėnų seniūnijoje, Šiaulėnuose.

Tiesa, nors šiuo metu nekilnojamųjų kultūros vertybių registro sąraše – devyni Radviliškio rajono koplytstulpiai, panorus juos visus aplankyti, gali tekti nusivilti. Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis sako, kad kai kurie – tiesiog neišlaikė metų naštos: „Daugelis koplytstulpių yra mediniai. Natūralu, kad bėgant metams ši medžiaga trūnija. Tad senais laikais pastatyti koplytstulpiai pūva ir neišlieka“.

Nemaža įvairių atmainų

Anot specialistų, koplytstulpiai turi nemaža įvairių atmainų. Dėl formų įvairovės juos klasifikuoti yra sunku. Tačiau pagal viršuje esančios koplytėlės architektūrinę formą ir elementų bruožus galima nustatyti tam tikrus šių paminklų tipus: keturšonės, tik iš priekio atviros; keturšonės, atviros iš trijų ar keturių šonų; šešiašonės ir aštuoniašonės, atviros iš priekio arba iš visų pusių; apvalios, iš vienos pusės atviros.

Dažniausiai jos ornamentuotos kiaurapjūviais, reljefiniais, kontūrinio raižymo ornamentais – tai savitas statinio ir skulptūros derinys.

Koplytstulpių drožėjai sako, kad mediniai koplytstulpiai dekoratyvūs, lengvų proporcijų. Tuo tarpu mūriniai – kur kas masyvesni, lakoniškų formų, mažai dekoruoti, kai kada turi baroko, klasicizmo, neogotikos bruožų. Tiesa, medinių koplytstulpių mūsų šalyje – gerokai daugiau. Nenuostabu – Lietuva nuo seniausių laikų yra medinės architektūros šalis, tad dideli medienos ištekliai ir senos statybos tradicijos lėmė tai, kad iki dvidešimtojo amžiaus vidurio dauguma kaimo ir dalis miesto statinių buvo mediniai.

Priskiriama kryždirbystei

Koplytstulpių gamyba neretai priskiriama kryždirbystei, kurios tradicijas Lietuva puoselėja keletą amžių – kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai ir koplytėlės nuo seno buvo neatskiriama Lietuvos peizažo dalis.

Oficialiais duomenimis, šis unikalus kultūros reiškinys dėl tradicijos gyvybingumo ir meninių formų įvairovės pelnė aukščiausią įvertinimą kaip pasaulio nematerialaus kultūros paveldo dalis – 2001 metais Lietuvos kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą.

Kultūros paveldo departamentas skelbia, kad medinė architektūra – svarbi Lietuvos savasties dalis, yra tarsi mūsų tautos istorijos metraštis, atskleidžiantis jos dvasines ir materialines vertybes, nes medyje įsirėžė ne tik metų rievės, bet ir kartų patirtis, dailidžių išmonė bei meistriškumas, formavę vietos statybos tradicijas ir regionų architektūros savitumus.

Daktarė Rasa Bertašiūtė savo darbe apie Lietuvos medinę architektūrą rašo, kad šimtmečius tobulinta statyba įkūnija žmogaus kūrybos ir gamtos darną, grožio ir naudos vienovę – vertybes, liudijančias medinės architektūros šiuolaikiškumą, gyvybingumą ir tęstinumą.

Objektai, turintys tąsą

Norintiems iš arčiau pažvelgti į įvairaus tipo koplytstulpius, vertėtų apsilankyti Kleboniškių kaimo muziejuje, kur sukaupta didžiulė jų kolekcija.

Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas sako, kad apsilankymas šiame muziejuje – puiki proga iš arčiau pažvelgti į istorijai reikšmingus objektus: „Visiems puikiai žinoma, kad puoselėta ir unikaliai kurta tradicija per savo istoriją patyrė ir carinės valdžios nemalonę, ir sovietmečio buldozerinį naikinimą, tačiau išliko gyva, giliai įaugusi žmonių atmintyje, kaip tiesos ir laisvės siekis. Ir šiandien šalia namų bei pakelėse visoje Lietuvoje vis dygsta nauji kryžiai – simbolinis ne tik tautos atminties, bet ir tikėjimo ženklas“.

Tiesa, V. Simelis sako nesuprantantis bandymo perkopijuoti istorinį paveldą: „Nuo senų senovės koplytstulpiai buvo statomi dėl pačių įvariausių priežasčių. Dažniausiai – tam tikrų progų paminėjimui, valstybinių datų paminėjimui ir vietovių pažymėjimui. Koplytstulpiai – originalūs kultūros paveldo objektai, kuriuos bandoma perkopijuoti ir statyti dabar. Jei piliakalnių nesupilsime, mitologinių akmenų velnias neprineš, tai kam daryti tai? Dabar madinga statyti koplytstulpius įvairių švenčių ar įvairiausių progų metu. Patinka tai mums, paveldosaugininkams, ar ne, jie statomi ir toliau atspindi Lietuvos religinę situaciją ir tautiškumą. Tai – objektai, kurie turi tąsą. Koplytstulpiai daugeliui asocijuojasi tiesiog su religiniais simboliais, kuriuos vieni žmonės savo aplinkoje stato kaip tikėjimo ženklus, o kiti – tik dėl grožio ar tradicijos“.

Apie koplytstulpius – specialistai

Liaudiškų memorialinių paminklų kilmę ir jų architektūrinę–meninę charakteristiką apbūdinantys specialistai sako, kad gausią memorialinių paminklų grupę Lietuvoje sudarė koplytstulpiai, žymiai vėlesni savo kilme ir mažiau originalūs, negu stogastulpiai. Internetinėje svetainėje www.tradicija.lt skelbiama, kad daugiausia jie paplitę Vakarų Lietuvoje, taip pat jų pasitaiko Šiaulių, Panevėžio, Biržų ir Rokiškio rajonuose: „Jų konstrukciją sudaro maždaug iki 3-4 m aukščio stiebai, ant kurių viršaus pritvirtinamos ornamentuotos, atviros ir dažnai įstiklintos iš vienos-keturių pusių koplytėlės arba pačiame stiebe išskobtos viena-dvi nišos skulptūroms. Koplytstulpiai užbaigti ažūrinėmis, geležinėmis viršūnėmis.

Koplytstulpių architektūrinės-meninės formos turi daug baroko arba klasicizmo stiliaus bruožų ir yra panašios į mūrines stulpines koplytėles, kurių statyba buvo labai išplitusi XVII-XIX a. Lietuvoje. Tokie stiliniai mūriniai paminklai galėjo veikti koplytstulpių formas, kaip ir koplytstulpiai stilinių mūrinių antkapinių ir memorialinių paminklų formų liaudišką interpretavimą. Žinoma, stiliniai mūriniai paminklai nebuvo būdingi tik Lietuvos barokui ir klasicizmui. Jų buvo Lenkijoje, Austrijoje, Šiaurės Italijoje, Prancūzijoje ir t. t.; stiliniai mūriniai paminklai atspindi bendrus baroko arba klasicizmo bruožus, bet skirtingi paminklų siluetai, proporcijos ir puošyba.

Liaudies mediniai koplytstulpiai, palyginti su stilinėmis koplytėlėmis, yra daug įvairesni, puošnesni plokščio kiaurapjūvio, reljefinės ar kontūrinės technikos ornamentų motyvais, kompozicija, spalvomis. Jų architektūrinį-meninį pobūdį sudaro ne tik ornamentai, bet ir stiebų profiliavimas, koplytėlių forma. Koplytstulpiai savo siluetais kraštovaizdyje skamba gana monumentaliai“.

Kas nudengs karališkojo koplytstulpio paslapties šydą?

Nuo seniausių laikų Baisogalos miestelio gale, prie Kiršino, stovi vienišas, grakštus koplytstulpis. Net ir seniausieji baisogaliai nežino, nei kas, nei kada ir dėl ko jį čia sumūrijo.

Sąjūdžio laikais jį apleistą, jau aptrupėjusį suremontavo Baisogalos sąjūdiečiai, šalia sodino ąžuoliukus.

Tačiau koplytstulpį remontuojantieji apie jo kilmę nieko nežinojo. Vieni kalbėjo, kad koplytstulpis sumūrytas Kristaus gimimo tūkstantmečio jubiliejaus proga. Kiti kalbėjo, kad jis atsiradęs pagerbiant 1831–1864 metų sukilimų aukas.

Tik neseniai šio statinio kilmę išaiškino profesorius Vladas Žukas. Jis, remdamasis knygnešio Juozo Zaukos ir kitų rašytiniais šaltiniais ir savo tyrimais, nustatė ir knygoje „Baisogala“ paskelbė vienišojo koplytstulpio karališkąją kilmę. Jis rašo, kad koplytstulpį pastatęs karalius Vladislovas II, t. y. Jogaila, krikščionybės įvedimui Lietuvoje 1414 metais atminti. (Prof. V. Žukas primena, kad tais metais Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas pradėjo krikštyti žemaičius). Koplytstulpis sumūrytas šalia pagrindinių tų laikų kelių sankirtos prie Kiršino upelio.

Prof. V. Žukas rašo, kad žemaičių krikštas buvo aprašytas ir tam įvykiui skirto koplytstulpio vaizdas buvo paskelbtas lenkiškame laikraštyje „Besiada Literacka“ 1886 m. ir 1905 m. vasario mėnesio „Lietuvių laikraštyje“. Jame iš lenkiško laikraščio perspausdinta koplytstulpio nuotrauka. Dar paminėta, kad anksčiau prie koplytstulpio buvusi pritvirtinta metalinė lenta su įrašais, bet apie 1874 m. jai nukritus šią lentą sulaužė, ir moterys ją panaudodavo krosniadangtėms. Taip apie statinį dingo visa informacija.

Baisogalos dvarininkas Vladislovas Komaras 1901 metais šį koplytstulpį restauravo, bet jokio įrašo apie jį nepaliko.

2013 metais tyliai praėjo šio balto, gražaus koplytstulpio 600 metų sukaktis. Tylėta ne dėl baisogalių apsileidimo, bet dėl tikros jo istorijos nežinojimo.

Dabar, remiantis prof. Vlado Žuko paskelbtais duomenimis, reikėtų nudengti koplytstulpio paslapties šydą ir atminimo lentoje paskelbti apie jo garbingą karališkąją kilmę.

Koplytstulpis pergyveno ir daugybę gamtos stichijų, bet Apvaizdos dėka jis ir šiandien puošia Baisogalą. Didžiuokimės, baisogaliai, turėdami tokį gražų, vienintelį visame krašte seną istorinį paminklą.

Parengta pagal Elenos Šveistienės pasakojimą

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia