Šiandien Prūdytės šaltinis nė iš tolo neprimena tokio

Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Prūdytės šaltinio čiurlenimas ir akmens atmintis

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2015 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šiandien pristatome nedaug kam žinomus Radviliškio rajone esančius nekilnojamojo kultūros paveldo objektus – Verdulių kaimo apylinkėse stūksantį Prūdytės akmenį ir greta esantį šaltinį, pavadintą tuo pačiu vardu.

Šaltinis iš ašaros mergaitės, kuri virto akmeniu

Pasak Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjo Vytauto Simelio, apie Prūdytės akmenį, kaip kultūros paveldo objektą, nėra išlikę daug informacijos.

Rajono gyventojai mena vieną legendą, susijusią su šiuo akmeniu. Pasakojama, kad Verduliai, kurių apylinkėse ir stūkso minėtas akmuo, yra apipinti padavimais ir vaizduotę žadinančiais pasakojimais. Vieną iš jų V. Simelis ir papasakoja „Radviliškio naujienoms“: „Už sodybos, esančios greta miško, teškena Prūdytės šaltinis. Jo viduryje stovi akmuo, vadinamas Prūdytės akmeniu. Pasakojama, kad šaltinis – tai ašaros mergaitės, kurią nuskriaudė ponaičiai ir kuri paskui iš to sielvarto pavirto akmeniu. Nežinau, kiek tame teisybės, tačiau taip kalba legendą menantys žmonės“.

Rasti vietą, kurioje guli Prūdytės akmuo ir sruvena šaltinis tuo pačiu pavadinimu, nėra labai lengva, ją reikia gerai žinoti. Tuoj už sodybos, takeliu paėjus giliau į mišką, galima išvysti visai ne tokį vaizdelį, kokio tikimasi. Atrodo, pasakojimais ir legendomis apipintas akmuo turėtų šviesti iš tolo, o šaltinio čiurlenimą būtų galima išgirsti dar iš tolo. Deja, taip nėras. Vietoj įsivaizduoto milžiniško akmens ir tyro vandens telkinėlio, išvystame samanomis apaugusį ne itin didelį akmenį ir šiaudais bei lapais užterštą balą.

Taip, deja taip šiandien atrodo šie Radviliškio rajono kultūros paveldo objektai“, – apmaudo neslepia V. Simelis. Akivaizdu, 1999 metų sausio mėnesį į Kultūros paveldo departamento nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtrauktas akmuo – saugomas valstybės, tačiau gamta – negailestinga ir laikas daro savo „darbą“. Lygiai tokia pati situacija ir su Prūdytės šaltiniu. Tuo pačiu metu tarp valstybės saugomų objektų patekęs vandens telkinėlis nė iš tolo neprimena tokio, iš kurio būtų galima atsigaivinti vėsiu vandeniu.

Rajone stūkso šeši mitologiniai akmenys

Vertėtų paminėti, kad šiuo metu Lietuvos kultūros vertybių registre įregistruoti ir valstybės saugomi yra šeši rajono teritorijoje stūksantys mitologiniai akmenys. Prūdytės akmuo – vienas iš jų.

Lankytojų mėgstamas ir žygeivių dažniau lankomas – Valatkonių miške esantis akmuo, kuris vadinamas Angelo akmeniu, bei tame pačiame miške stovintis akmuo, vadinamas Velnio akmeniu.

Dar vienas Velnio akmuo stūkso Verdulių kaimo apylinkėse. Daukonių kaimo laukuose galima apžiūrėti akmenį, vadinamą Ramybės aukuru. Įdomus ir Kleboniškių kaimo laukuose esantis akmuo su dubenėliais. Pasak Raginėnų vietovę tyrinėjusio gamtos mokslų daktaro Liberto Klimkos, akmenyje iškaltos duobutės buvo skirtos aukojimui ir siejamos su senovės baltų laumių kultu.

Kai kurie iš šių akmenų, kaip ir Prūdytės akmuo, apipinti padavimais ir legendomis. Pavyzdžiui, apie Valatkonių Velnio akmenį padavimų yra užrašiusi Bronislava Kerbelytė: „Pasak senų žmonių, kažkada velnias žeme vilko didžiulį akmenį ir juo norėjo užversti Baisogalos bažnyčios duris, bet nespėjo įgyvendinti savo piktų kėslų, nes pragydo gaidys. Iki šiol nuo to vilkimo išlikęs gilus griovys, pats akmuo skilo pusiau nuo nelabojo pritvirtintos grandinės, o ant riedulio paviršiaus atsirado įdubimų, esą velnio kojų įspaustų“.

Yra legendų ir apie kitą Velnio akmenį. Esą ponas tiek turėjęs nuodėmių, kad jam mirus velnias net nebegalėjęs nuo žemės atsiplėšti su tokia sunkia numirėlio dvasia. Pasispyręs nuo pasitaikiusio akmens ir palikęs jame savo pėdą. Ją primena ir dabar akmenyje išlikusi įduba.

Tokie akmenys su įdubimais, primenančiais žmogaus ar gyvūnų pėdsakus, žinomi beveik visuose žemynuose – Europoje ir Azijoje, Afrikoje ir Amerikoje. Akmens tyrinėtojų duomenimis, paprastai tų pėdsakų gylis – keli centimetrai. Kartais jų kontūrai atrodo neryškūs, o kartais tokie aiškūs, kad net matyti menkiausios pėdos įdubos. Dažniausiai akmenyje randamas vienas pėdsakas, bet yra tokių riedulių, kurie paženklinti dviem ar net trim kojos ar letenos atspaudais.

Versmė – gyvybės šaltinis

Nors Prūdytės šaltinis, kuris, kaip jau rašėme, anot legendos, atsirado iš mergaitės ašaros, šiandien gyventojų jau gerokai pamirštas, rajone yra ir dar keli tokie paveldo objektai. Turbūt labiausiai visiems žinomas – per sausrą ne vieną gelbėjęs Verdenės šaltinis. Iš žemės trykštantis skaidrus vanduo, kvepiantis gaiva, vilioja gyventojus.

Verdenė – taip verduliškiai dar ir šiandien vadina iš žemės trykštantį šaltinį, nuo jo kildindami ir kaimo pavadinimą. Tačiau šią unikalią rajono vietą pamėgo ne tik vietiniai kaimo gyventojai. Radviliškietė O. Buivydienė, užsitęsus sausrai mėgusi čia lankytis, tikino, kad šio vandens nė iš tolo neprilyginsi šulinio vandeniui. Moters teigimu, nuo šio vandens indai neapsineša kalkėmis ir nenusistovi drumzlės.

V. Simelis pasakoja iš gyventojų girdėjęs, kad šiuo šaltiniu naudojamasi taip seniai, kad niekas nė nebežino, kas iškirto takelį žemyn, kas pagilino, akmenimis apdėjo srovės praplatėjimo vietą: Iš šių šaltinių pasisemti vandens atskuba ir gretimų vietovių gyventojai. Seniau prie Verdenės ir eilės nusidriekdavo“.

Verduliškė Laima sako, kad seniau čia lankytojų netrūko. Dabar jų – kiek mažiau: „Daugelį šis šaltinis išgelbėjo nuo sausros“. Vietiniai sako, kad ir arbata, ir kava daug skanesnė, kai ją užpliko šaltinio vandeniu, o ir tikima tuo, kad apskritai šis vanduo sveikesnis nei bėgantis iš čiaupo. Šaltinius lankantys žmonės tiki šio vandens gydomąja galia ir pasakoja pačias netikėčiausias istorijas tikindami, kad vanduo net gydo.

V. Simelio teigimu, šaltinių vanduo nepakeičiamas ne tik per sausrą ar nusekus šuliniams. Jis itin tinkamas atrodė ir aludariams. Pasirodo, Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio darbuotojai rado paliudijimų, jog praėjusio amžiaus pradžioje Verdulių dvare buvo alaus bravoras, kuriam vandenį naudodavo tik iš šaltinių.

Verduliuose žinoma 11 šaltinių. Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius prisimena, kad Verdulių dvare visi jie jungėsi į vieną sistemą. Suvedimo vietoje buvo tvenkinys, prie jo – vandens malūnas, kurio pamatai, kaip ir paties dvaro, išliko iki šiol.

Šaltinių vanduo apipintas legendomis

Ne paslaptis, kad žmonėms svarbu ne tik tai, kad geriamojo vandens būtų pakankamai, bet kad jis būtų ir geros kokybės. Juk paprastai sakoma: švarus vanduo – sveikatos šaltinis, o geriausios kokybės yra gėlas požeminis vanduo.

Šaltiniai, seniau iš giluminių žemės sluoksnių trykšdavę fontanais, vis dar pulsuoja, tačiau po melioracijos dalis šaltiniuotų vietų užpelkėjo ir nebe tokios vandens gausios verdenės imtos vertinti kaip gamtos paminklai.

Ankstesnių kartų tikėta, kad šaltinio vanduo esti ypatingas, turi gyduolišką poveikį. Taigi švarus vanduo naudotas ne tik maistui gaminti ir troškuliui malšinti, bet ir sveikti radikulitui užklupus, regėjimui nusilpus, skrandžiui ar inkstams streikuojant.

Šaltinių galia tikintys žmonės sako, kad išsimaudžius šaltinio vandenyje net penkeriais metais galima atjaunėti. Senovės lietuvių tikėjime šaltiniai buvo laikomi pagarbos objektu, greta jų neretai būdavo įkuriamos šventvietės.

Anot Lietuvos gamtininko Almanto Kulbio, senovėje manyta, jog šaltiniai trykšta todėl, kad po žeme teka upės, vandenynų ir jūrų tęsiniai, o visa žemė plaukioja ant po žeme pasislėpusio vandenyno, vietomis ištrykštančio į paviršių. Tik vėliau sužinota, kad požeminis vandens sluoksnis iš tiesų yra, bet ne lietus ir jūros jį sukūrė. O šaltinių aptikta net jūrų ir vandenynų dugne.

Kaip apibrėžia Vytautas Juodkazis, pirmojo lietuviško enciklopedinio hidrogeologijos terminų žodyno autorius, šaltinis – tai požeminio vandens sutelkta savaiminė ištaka į žemės paviršių arba po vandeniu. Versmės būna kylančios ir krintančios, nuolatinės, sezoninės ir laikinosios, gėlosios ir mineralinės, karštosios ir šaltosios.

Tiesa, A. Kulbio teigimu, šaltinių vandeniu derėtų mėgautis atsargiau, nes įsitikinimas, kad šaltiniai susidaro vien lietaus vandeniui susikaupus po žeme, o vėliau trykštant į paviršių, yra neteisingas – vien lietaus ar tirpsmo vandenų maitinami šaltiniai dažnai vasarą išsenka. Specialistas sako, kad net tyras šaltinio vanduo gali tapti bakterijų veisykla.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE