1930 metai bažnyčios pastogėje skelbia metus

Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Pašušvio bažnyčia mena Lietuvos krikšto laikotarpį

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šiandien pristatome itin reikšmingą objektą – šiais metais 463-ejų metų sukaktį mininčią bažnyčią Pašušvyje. Tai viena iš geriausiai iki šiol išsilaikiusių ir viena iš seniausių mūro bažnyčių Žemaitijoje.

Vertinga ir krašto istorijos, ir architektūros požiūriais

Pašušvio Visų Šventųjų bažnyčia – viena iš aštuoniolikos rajone esančių bažnyčių ir viena iš penkių, įtrauktų į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos kultūros vertybių sąrašą. Ji stovi Pašušvio miestelyje, kuris rašytiniuose šaltiniuose pradėtas minėti jau keturioliktojo amžiaus antroje pusėje. Sakoma, kad tai – viena iš seniausių gyvenviečių Lietuvoje.

1553 metais Pašušvyje pastatyta pirmoji bažnyčia ir įsteigta parapija. Bažnyčią pastatė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės maršalka Mikalojus Šimkevičius. Tai buvo nedidelė šventovė, dabartinė Švenčiausios Jėzaus Širdies koplyčia bažnyčios dešinėje pusėje“, – atvėręs bažnyčios duris pasakoja Grinkiškio ir Pašušvio parapijų klebonas Juozapas Vaicekauskas.

Iš Šiaulių kilusio ir jau keturias dešimtis metų šiame krašte klebonaujančio J. Vaicekausko teigimu, Pašušvio bažnyčia – vertinga ir krašto istorijos, ir architektūros požiūriais: „Iki šių dienų išsaugotas senosios bažnyčios fasadas, išlikusios centrinės ir šoninės durų angos. Virš prieangio buvo įtaisyta vieta vargonams, o už altoriaus, rūsyje, įrengta zakristija. Altoriaus kairėje pusėje buvo aikštelė pamokslui sakyti, į kurią veda siauri laipteliai. Po pirmąja bažnyčia esančiuose rūsiuose, kaip spėjama, buvo palaidoti žymesni žmonės. Tarp kurių – ir pats bažnyčios statytojas. 1821 metais dabartinė koplyčia dar turėjo duris, skiriančias ją nuo didžiosios navos, ir geležines grotas šoniniuose įėjimuose. Vėliau visa tai buvo panaikinta“.

Istorija byloja, kad 1589 metais bažnyčia ir jos turtas atiteko evangelikams reformatams, kuriuos globojo Sofija Vnučkienė. Ji 1584 metais paskyrė mokyklai ir pamokslininkui išlaikyti 17 valakų žemės. Bažnyčią po bylinėjimųsi atgauti pavyko tik 1665 metais. 1793–1798 metais buvo perstatyta mūrinė bažnyčia, įsteigta viena, o vėliau – ir antroji altarija.

Maldininkai „išprašė“ protestantų kleboną

Prieš trylika metų, Pašušvio bažnyčiai minėjus garbingą 450 metų jubiliejų, klebonas J. Vaicekauskas itin kruopščiai rinko faktus ir domėjosi bažnyčios istorija. Tuomet, kaip jis pat pasakoja, paaiškėjo, kad 1563 metais Pašušvyje išplitęs protestantizmas arba reformacija ėmė nykti, kai išgarsėjo Šiluva: „Ten su iškilmingomis procesijomis traukdavo maldininkai. Viena tokia eisena užsuko į Pašušvį, kuriame tebebuvo protestantų kunigas. Miestelyje pasirodžius maldininkams, jau vakarėjo, be to, pradėjo smarkiai lyti. Katalikai paprašė kunigo leidimo bažnyčioje pasidėti vėliavas. Šiam atrodė nepatogu atsisakyti, todėl ir įleido. Suėję maldininkai meldėsi, giedojo, kunigai aukojo šventas Mišias. Kai maldininkai ruošėsi keliauti toliau, susirinko vietos katalikai ir pradėjo saugoti bažnyčią. Susirinkę iš parapijos kaimų vyrai tą patį darydavo ir kitais vakarais. Protestantų kunigas matydamas, kad nieko nelaimės, nutarė iš ten išvykti. Pašušvio katalikai taip ir pasiliko, nors protestantizmas čia gyvavo daugiau kaip šimtą metų“.

Apie bažnyčią žinojo ir Vatikanas

Įdomių istorijų surinkęs klebonas J. Vaicekauskas pasakoja, kad aštuonioliktajame ir devynioliktajame amžiuose bažnyčia priklausė Varnių kunigų seminarijai: „Dažnai į ją atvykdavo pareigūnai iš šios vyskupijos būstinės ir kunigų seminarijos, vasarą atostogaudavo klierikai. Išlikęs pasakojimas apie keturis klierikus, kurie pavasarį valtele kėlėsi per ištvinusią Šušvę ir nuskendo. Ties ta vieta buvo pasodinti keturi topoliai, iš kurių du šimtamečiai dar išlikę. Prie jų augo alyvų krūmai, pastatytas nedidelis metalinis kryžius, vieta tebevadinama klarijonu“.

Klebonas neabejoja, kad bendravimas su Varnių dvasinėmis įstaigomis Pašušvio bažnyčiai buvo naudingas – ji tapo žinoma Vatikanui: „1767 metais Apaštalų sostas Pašušvio bažnyčiai suteikė atlaidus. Tai – Švenčiausios Jėzaus Širdies atlaidai, patvirtinti popiežiaus Klemenso Tryliktojo. Šventojo Baltramiejaus atlaidus 1822 metais įteisino vyskupas Juozapas Arnulfas, o Švenčiausios Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai dar ir šiandien uoliai švenčiami. Tuo metu parapijos gyvenimas buvo labai aktyvus. Sekmadieniais visais keliais ir upių pakraščiais link Pašušvio skubėdavo žmonių pulkeliai. Pasibaigus pamaldoms, žmonės vaikščiodavo po miestelį, bendraudavo, apžiūrinėdavo pirklių gausiai siūlomas įvairiausias prekes. Skirstytis pradėdavo tik priminus laikrodžiui, kuris buvo įtaisytas varpinės apskritime ir iškilmingai mušdavo valandas“.

Kalbant apie varpinę, vertėtų paminėti ir tai, kad du didžiulius varpus bažnyčiai padovanojo vietiniai broliai Miežiniai, kurie iš Rygos iki Baisogalos varpus atvežė geležinkeliu, o vėliau į Pašušvį žiemą – aštuoniais arkliais. Šiandien jų atminimas pagerbtas – vyrai amžinojo poilsio atgulė Pašušvio bažnyčios šventoriuje.

Priskiriama Lietuvos krikšto liudininkams

Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis sako, kad Pašušvio bažnyčia laikoma viena iš seniausių mūrinių bažnyčių Žemaitijoje: „1971 metais Pašušvio bažnyčia buvo įtraukta į saugomų vertybių sąrašą. Ji yra netgi priskiriama prie Lietuvos krikšto 600 metų liudininkių. Bažnyčia, kaip ir minėjo klebonas, buvo pristatyta, perstatyta, tačiau bendras vaizdas sudaro kryžiaus formą. Tai – nėra išskirtinumas, tačiau išties vertas dėmesio faktorius. Fasado nepuošia ornamentai, tačiau dėmesį verta atkreipti į medines duris, tris langus ir dvi nišas su statulėlėmis. Taip pat čia yra vertingų dailės kūrinių, saugomi kryžiai, kurie nukelti nuo bažnyčios stogo. Toks objektas rajone – neabejotinai reikšmingas. Kasmet rengiame dviračių žygius, aplankant kultūros paveldo objektus, tad šiais metais maršrutas nuves būtent prie rajono bažnyčių“.

Klebonas J. Vaicekauskas neslepia apmaudo, kad šiandien Pašušvio bažnyčia, palyginus su senąja, atrodo lyg suvargusi, neturtinga našlaitė: „Atkūrus šalies nepriklausomybę pasidarė šviesiau, tačiau parapijoje nemažai žmonių girtauja, neturi darbo. Sugrąžintą kleboniją patys pašušviečiai išardė ir išvogė. Nuolat Pašušvyje gyvenančio kunigo parapija šiandien nebeišlaikytų“.

Visgi, ir po 463-ejų metų Pašušvio bažnyčia tebestovi, o klebonas sako, jog sekmadieniais matant vaikus, giedančius bažnyčioje, besimeldžiančias jaunas šeimas ir pagyvenusius parapijiečius šviečia viltis.

Vertybių sąraše – dar keturios rajono bažnyčios

Kultūros vertybių apsaugos departamentas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių kompleksų sąrašą įrašė ne tik Pašušvio, bet ir Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo, Dambavos Dievo Apvaizdos, Dapšionių Dievo apvaizdos bei Šaukoto Švč. Trejybės bažnyčias.

Šeduvos bažnyčią savaitraštis Radviliškio naujienos” jau yra aprašęs viename iš šio ciklo straipsnių. Kalbant apie šią bažnyčią, kaip apie kultūros vertybę, derėtų išskirti tai, kad dėmesio vertas ne tik renesansinis Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo katalikų bažnyčios stilius, turintis baroko bruožų, bet ir visa sakralinė architektūra bei istoriniai vargonai.

Dėmesio verta ir bažnyčia, stovinti Dambavoje, Radviliškio rajone. Pirmąją bažnyčią čia 1804 metais pastatė dvarininkai Goštautai, tačiau 1822 metais ji sudegė ir 1825 metais buvo pastatyta dabartinė bažnyčia.

Kiekvienas Dapšionių kaimo gyventojas žino, kad dvarininkas Vincas Pereščakas 1829 metais pastatė dabartinę akmenų mūro bažnyčią. Žmonės pasakoja, kad nuo 1905 metų kunigai atvykdavo pamaldų laikyti kas antrą ar trečią sekmadienį, o jau 1934 metais buvo paskirtas nuolatinis kunigas Martynas Venclova. Jis suremontavo bažnyčią, pastatė parapijos salę, sutvarkė ūkinius trobesius, vargonus. Į vertybių sąrašą įtraukta ši bažnyčia – klasicistinė, stačiakampio plano su bokšteliu ant stogo, penkiasiene apside. Turi tris medinius altorius.

Paskutinė rajono bažnyčia, įtraukta į Kultūros objektų sąrašą – tai Šaukoto Švč. Trejybės bažnyčia, stovinti Šaukoto miestelyje, prie Sikivos–Grinkiškio kelio, pastatyta iki 1863 metų. Šaukote 1767 metais pastatyta bažnyčia 1863 metais buvo perstatyta. Kunigas Simonas Jakavičius už sukilėlių atsišaukimo perskaitymą 1863 metais ištremtas septyneriems metams į Tobolską, o iš jo atimtas dvasininko titulas. Prie bažnyčios buvo prieglauda, iki 1863 metų veikė parapinė mokykla, o apie 1922 metus įsteigta parapija.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE