Pastatas – saugomas valstybės.

Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Maldžiūnų dvaras. Istorija ir dabartis

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2015 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šiandien pristatome už kelių kilometrų į šiaurę nuo Radviliškio stovintį Maldžiūnų dvaro kompleksą. Nors jo likimas nėra toks graudus, kaip jau pristatyto Raudondvario dvaro, tačiau tik vienas iš komplekso pastatų savininkų viliasi rūmus prikelti naujam gyvenimui, o kiti pastatai nyksta akysta.

Viliasi, kad taps rajono traukos centru

Radviliškio rajono Pakalniškių seniūnijoje esanti Maldžiūnų dvaro sodyba – valstybės saugoma paveldo vertybė. Čia išlikę ne tik rūmai, kumetynas ar svirnas, bet ir tvartas, kalvė, namas bei parkas. Pastarasis, kaip ir dvaras, įkurtas devynioliktajame amžiuje. Jis – mišriojo stiliaus, užima kiek daugiau nei dviejų hektarų plotą.

Parką puošia liepų alėja, o rytinėje jo dalyje tyvuliuoja nemažas tvenkinys. Čia ir šiandien tebežaliuoja daug senų, plačiai išsikerojusių ąžuolų.

Tiesa, ne visų šių objektų likimas vienodas. Tik pagrindinius rūmus 2004 metais įsigijęs ir juos dukrai prieš ketverius metus perleidęs Vytautas Pranys puoselėja viltį, kad ateityje dvaro duris noriai pravers lankytojai, o dvaras taps dar vienu rajono traukos centru.

Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, kartu su „Radviliškio naujienomis“ aplankęs dvaro kompleksą, neslepia apmaudo: „Gaila, kad aštuoni dvaro vienetai priklauso skirtingiems savininkams. Kai kurie iš jų – apgailėtinos būklės. Juose laikomi padargai ir panašiai. Jeigu būtų viskas vienose rankose – dvarą atkurti būtų kiek paprasčiau. Tačiau matydamas Vytauto Pranio entuziazmą ir pastangas aš viliuosi, kad vieną dieną Maldžiūnų dvaro pagrindiniai rūmai, kurie jam ir priklauso, atvers duris visiems, panorusiems čia apsilankyti“.

V. Simelio teigimu, nedaug Radviliškio rajone yra tokių dvarų, kurių pagrindiniai rūmai būtų originalaus architektūrinio sprendimo: „Maldžiūnų dvaras – vienas iš tokių. Panašūs rajone yra ir Baisogalos, Diktariškių ar Radvilonių dvarai. Tad tikrai reikėtų puoselėti ir saugoti tokį vertingą kultūros paveldą“.

Įsigijo už 50 tūkstančių litų

1978 metų balandį, kaip rašoma istoriniuose šaltiniuose, Maldžiūnų dvaras, kaip vienas iš Radvilonių tarybinio ūkio skyrių, buvo perduotas Darbo Raudonosios Vėliavos ordino „Draugo“ kolektyviniam ūkiui.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir pasikeitus žemės nuosavybės bei ūkio valdymo principams, kaip pasakoja V. Simelis, iš viso to nekilnojamojo turto, kuris buvo išlikęs Maldžiūnų dvaro komplekse, žemės ūkio bendrovės „Draugas“ nuosavybėje liko tik ūkiniai pastatai ir rūmai. Tačiau ilgainiui vieni iš jų susidėvėjo, o kiti, tame tarpe ir rūmai, tapo nebereikalingi. Jų priežiūra ir apsauga tuometiniam ūkiui nešė vien nuostolius. Būtent dėl šios priežasties nuspręsta juos parduoti.

Pats Vytautas Pranys, paklaustas, kodėl prieš vienuolika metų kartu su žmona Inga Praniene už 50 tūkstančių litų nusprendė pagal oficialią pirkimo-pardavimo sutartį įsigyti buvusius dvaro rūmus (gyvenamą namą, kurio bendras plotas 903,95 kvadratinio metro), sako, kad jau senokai svajojo apie kaimo turizmą: „Norėjome atkurti tą protėvių turtą ir šiek tiek verslą apčiuopti“.

Pavyko praverti rūmų duris

Kartu su „Radviliškio naujienomis“ į Maldžiūnų dvarą atvykęs Vytautas Pranys rodo užkaltus langus, užsandarintas angas ir neilgai trukus jau barškina raktais ir kviečia užeiti vidun. Neslėpsime – jausmas praverti istorinio dvaro duris – ypatingas. Juk čia kadaise vyko didžiulės šventės, parko takeliais vaikštinėjo skrybėliuotos damos, o prie ištaigingų ir iki pat šiandien išlikusių židinių šildėsi dvaro gyventojai.

Taip, šiandien pravėrus rūmų duris vaizdelis anaiptol neprimena pasakos. Tačiau dėmesį iškart patraukia išlikusios autentiškos detalės: židiniai, senos medinės grindys, durų staktos, lubų apdaila. Rūmus dukteriai padovanojęs vyras mielai aprodo kiekvieną kampelį – didžiules erves, įdomias pakylas su siauromis durelėmis ir milžinišką palėpę, kurioje – ne tik apvalūs langai su vaizdu į nuostabų parką, bet ir lenkti kaminai, sueinantys į vieną milžinišką kaminą.

Kvapą gniaužia ir autentiškas rūsys – jo palubėse vis dar styro nuo senų laikų likę kabliai. Vytautas Pranys juokdamasis sako, kad tikriausiai čia ne baudžiauninkai buvo kankinami, o ant jų kabinamos senovinės lempos, kitaip vadinamos liktarnomis. Apsilankius rūsyje iškart galima įsivaizduoti čia sukrautas vyno statines. „Tokią viziją ir aš turiu“, – šypteli rūmus prikelti naujam gyvenimui ketinantis radviliškietis.

Kiek neįprasta, kad rūmuose, kaip pasakoja pats Vytautas Pranys, juos įsigijus buvo daug tualetų: „Čia kolūkio laikais buvo apgyvendinami dirbti laukuose atvykę studentai. Matyt, čia jais taip buvo pasirūpinta. Viską išdaužėme, išvalėme, nebėra nei smarvės, nei šiukšlių“.

Susidūrė su žemės sklypo tvarkymo problema

Apgailėtinos būklės rūmus radęs Vytautas Pranys sako viską ne tik išvalęs, bet ir sutvarkęs stogą, kad pastatas būtų užkonservuotas: „Tiesa, dabar darbai kiek sustoję, nes turėjome problemų su žemės sklypu. Negalėjome nieko daryti. Net pasinaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, nes nebuvo žemės. Niekas neleido vykdyti jokių projektų“.

Tiesa, net ir sutvarkęs žemės dokumentus, rūmų savininkas susidūrė su kita problema. Jam buvo suteikta tik penkiasdešimt arų parko teritorijos: „Kai visa žemė aplink laisva ir parką reikia prižiūrėti, mums „atkirpo“ tik tiek žemės. Su tokiu plotu ir vėl negalime vykdyti projektų europinėms lėšoms gauti. Apmaudu, kad valstybė nesugeba duoti išsinuomoti ar išsipirkti esamas laisvas žemes, supančias rūmus“.

Šiuo metu po ilgų derybų pasiekta, kad būtų vykdoma visos aplink rūmus esančios žemės nuoma. Vytautas Pranys džiaugiasi, kad per tiek metų pagaliau pavyko pasiekti to, ko norėta: „Savo lėšomis nuomosime apie šešis–septynis hektarus. Tai ir parkas, ir miškas, ir pakraščiai“.

Kai žemės sklypo problema, atrodo, jau išspręsta, dėliojami ateities planai. Rūmus iš ūkio įsigijęs vyriškis viliasi, kad suspės pasinaudoti Europos Sąjungos skiriama parama: „Bandysime ją išnaudoti, o jei ne – kažkaip susitvarkysime savo jėgomis. Čia turėtų būti kažkas panašaus, kaip Radviliškio rajono Burbiškio dvaras, kuriame atgimsta istorija ir kultūra. Gal kažkas sugalvos kokių kultūros renginių ciklą, etnografinių ar edukacinių pamokų. Juk vyksta ir kaimo šventės. Kodėl jos negalėtų vykti čia? Planuose – ir vestuvių puotų priėmimas“.

Džiaugiamasi tuo, kad pagaliau pavyko atsikratyti į rūmų pastatą besibrovusių benamių: „Po jų teko daug tvarkytis – jie ir aplinką, ir pastatą niokoja. Dabar, kai durys ir langai – sandarūs, į vidų patekti nebepavyksta. Gaila, kad padaryta ir didesnės žalos – vadinamųjų lobių ieškotojai išdaužė autentišką židinį rūmų salėje…“

Priklausė garsiajai fon Ropų giminei

Šis dvaras, kaip ir daugelis tokių statinių Šiaulių apskrityje, priklausė garsiajai fon Roppų giminei. Tačiau prieš tai dėrėtų nupasakoti, kaip dvaras atsidūrė šios garsios giminės rankose.

Kaip istorijos fragmentuose „Alksniupių kraštas“ rašo Adolfas Venslovas ir Gražina Vengrienė, sprendžiant pagal Valakų reformos dokumentus, šešioliktojo amžiaus viduryje teritorija, kurioje dabar stovi Maldžiūnų dvaras, priklausė Žibartų vaitijoje gyvenusiems bajorams Andriejui ir Stanislovui Markutavičiams.

Tačiau pirmasis informacijos šaltinis apie Maldžiūnų dvarą, kurį pavyko jiems surasti, nurodo, kad tuo metu Maldžiūnų dvaras, turintis 347 dešimtines žemės, priklausė Konstantinui Danilovui Kučinui. „Inventoriuje rašoma, kad 107 dešimtinės žemės tiesiogiai priklauso dvarui, o 240 dešimtinių skirta aštuonių valstiečių kiemų naudojimui, kad dvaro pavaldume yra 75 baudžiauninkai, 4 dvaro tarnai ir 15 laisvų žmonių“, – rašoma istorijos fragmentuose.

Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas, pasakoja, kad 1860 metų balandį Maldžiūnų dvarą iš minėto K. Kučino nupirko Pakruojo dvaro savininkas baronas Teodoras Roppas ir prijungė jį prie sūnaus Vilhelmo valdomo Radvilonių dvaro žemių, taip sudarydamas 3527 dešimtis žemės turintį ūkinį vienetą.

1901 metais mirus V. Fridrichui Karlui Roppui, tų pačių metų gruodį palikuonys Friedrichas, Johanas ir Ana dalijosi palikimą. Būtent tuo pagrindu Vilhelmo sūnus Karlas Friedrichas Teodoras Alexanderis Roppas gavo Radvilonių dvarą, Amalijos, Kreivakiškio ir besikūrusį Karoliniškio palivarkus, Johanas Leo Ferdinandas Roppas – Maldžiūnų dvarą su kaimu ir Miškadvario palivarku, o Anna Amalija Ropp – žemės sklypą ir mūrinius namus Mintaujoje, Latvijoje.

Įdomios ir Maldžiūnų dvaro remonto aplinkybės – po Annos Amalijos Ropp nusižudymo 1910 metais, dalijantis jos palikimą Birjagalos dvare gyvenęs Johannas Roppas gavo nemažą pinigų sumą, kurią panaudojo buvusių senų, prastų Maldžiūnų dvaro rūmų vietoje imtis naujų rūmų statybos.

Medinės lauko durys

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE