Palaikų perkėlimas ir kitos išlaidos senąja okupacine valiuta siekė dešimtis tūkstančių rublių.

Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Lietuvos partizanų kapas Radviliškyje. Ašaros ir skausmas

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2015 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams. Šiandien pristatome Radviliškio naujosiose kapinėse tragišką likimą menantį ir skaudžią šalies bei krašto istoriją primenantį Lietuvos partizanų kapą.

Stebėti perlaidojimą – ir sunku, ir gera

Radviliškio naujosiose kapinėse esantis Lietuvos partizanų kapas dar 1993 metais įtrauktas į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kultūros vertybių sąrašą ir yra nacionalinio lygmens.

Rajono meras Antanas Čepononis sako, kad ši vieta – neabejotinai reikšminga ne tik krašto, bet visos šalies istorijai: Dauguma žmonių, kurie mena to laiko tragedijas, žinojo apie vietas, kuriose guli išniekinti partizanų palaikai, tačiau nebuvo laiko ir galimybių jų perlaidoti. Karo metais ir pokariu sušaudyti žmonės, gulintys šuliniuose, pelkėse ir durpynuose, – tai buvo labai graudu ir skaudu. Sunku buvo stebėti perlaidojimą, tačiau tuo pačiu širdyje visi juto pakylėjimą, kad išniekintus žmones mes pagerbiame tokiu būdu – suteikdami jiems gražią ir ramią poilsio vietą normaliose kapinėse, kur jie visada bus menami su pagarba“.

Meras sako, kad kitaip pasielgti su palaikais žmonių, kurie nukentėjo už tai, jog norėjo matyti laisvą Lietuvą, buvo neįmanoma: „Tas pagerbimas buvo mūsų pakilimas. Gaila, kad po to mes daug ką pamirštame ir vėl bandome ieškoti blogio. Pasakysiu grubiai, tačiau kartais atrodo, kad jei kas turėtų galimybę, pradėtų vėl vieni kitus šaudyti. Taip būti neturėtų“.

A. Čepononis sako, kad svarbu prisiminti tą pagarbą, su kuria palaikai buvo perkelti iš išniekinimo vietų. Lietuvos partizanų kapas Radviliškio naujose kapinėse – pavyzdys tos vienybės, kokia turėtų būti: „Dar kartą kviečiu viso krašto žmones – nesupykime ten, kur nėra ko pykti. Turėkime tikslą kaip tada, kai kovojome. Dėl ko mūsų žmonės žuvo ir buvo užkasti, vielomis surištomis rankomis palaidoti šuliniuose. Jie norėjo laisvos Lietuvos. Mes ją turime…“

21 partizano palaikai ir… viena nuotrauka

Svarbiausios Lietuvos partizanų kapo vertybės – memorialinės ir istorinės. Juk čia, juodo granito plokštėse, iškaltos 59 žuvusiųjų pavardės. 21 iš jų palaikai šiandien guli deramoje vietoje – naujųjų Radviliškio kapinių centre. Dar viename karste – tik partizano nuotrauka. Palaikų taip ir nepavyko rasti, tad artimieji žuvusįjį lanko čia…“ – tramdydama ašaras ir jaudulį pasakoja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Radviliškio skyriaus pirmininkė Stasė Janušonienė.

Ji labai glaudžiai susijusi ne tik su palaikų perkėlimu į miesto kapines, bet ir su skaudžia istorija. Pati buvusi tremtinė, tapusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Radviliškio skyriaus pirmininke, darbų ėmėsi įkvėpta partizanų likimo.

Moteris pasakoja, kad darbams ją įkvėpė žinia, jog Minaičių kaime įvyko garsusis partizanų vadų suvažiavimas, o tuomet Radviliškyje apie tai niekas nežinojo: „1949 metais vasario 2-22 dienomis Minaičių kaime buvo sušauktas visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. Tuomet suėmė siutas, kad Vilniuje visi žino, o mes neviešiname tokio svarbaus istorijai dalyko. Mano pirmoji kaip pirmininkės veikla ir buvo pagerbti šią vietą. Taip atsirado atminimo lenta ir trys paminklai. Šiandien rajone iš viso yra dvidešimt aštuoni paminklai“.

Sumetė it gyvulius

Stovėdama prie vienos iš išniekinimo vietų, iš kurios buvo iškasti partizanų palaikai, S. Janušonienė pasakoja: „Čia buvo pelkės ir čia buvo užkasti partizanai. Juk stribai jų nelaidojo – užkasė bet kur ir nesuko sau galvos. Nebuvo nei karsto, nei jokios įkapės. Sumetė kaip gyvulius ir užkasė…“.

Šiandien tose vietose stovi paminkliniai akmenys. Tiesa, Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis sako, kad galbūt jie stovi ne visiškai tiksliose vietose: „Gal paminklinį akmenį buvo patogiau pastatyti metrą ar kelis į šoną. Tačiau tai nėra itin tikslios vietos, iš kurių iškasti palaikai“.

S. Janušonienė sako labai gerai prisimenanti, kad kai žuvo partizanas Liumpa ir buvo užkastas pelkėse, jo mama atėjo pas jos mamą ir abi susikabinusios verkė: „Guli sūnus… negali prieiti. Iš jos pasakojimų, stribai juos tris pagavo ir vežė į Radviliškį kažkur už Aukštelkų, o partizanai bandė juos išvaduoti… Deja, per susišaudymą pirmiausia nukovė tuos tris surištus. Tame tarpe – ir Liumpą. Antrojo ir trečiojo pavardžių dabar nepasakysiu. Tačiau šis nutikimas – labai ryškus mano atmintyje, nors nutikęs dar gerokai iki tremties“.

Aprodydama dar vieną vietą, kurioje rasti likę partizanų kūnai, S. Janušonienė sako, kad čia seniau buvo Mečionių sodyba ir joje dar – apstu partizanų palaikų: „Buvo duobės bulvėms, į kurias pirmiausia buvo sumesti lavonai. Tačiau šiandien jos – po pastatais. Deja, niekas negali jų pasiekti“.

Rasti 22 partizanų palaikai

Radviliškio mieste ir jo prieigose partizanų palaikų paieškos prasidėjo 1990 metais. Pagal gyventojų parodymus jų buvo ieškota Kutiškių kaime, Vingėliškio, Dargužių, Antaniškių parke, Mečionių sodyboje, kovos su bermontininkais lauko ribose.

Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis pasakoja, kad perkastos didžiulės teritorijos, kol buvo rasti 22 partizanų palaikai: „Paieškose dalyvavo ne tik politinių kalinių ir tremtinių, šaulių, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio nariai, bet padėjo ir įvairių įstaigų, organizacijų vadovai, teisėtvarkos ir medicinos pareigūnai, religijos atstovai“.

Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio archyve esantis aktas skelbia, kad 1990 metais buvo surasti aštuonių partizanų palaikai: J. Jankausko, A. Adomaičio, S. Kokštienės, F. Kokšto, A. Misiaus, L. Gilio, A. Poviliansko ir P. Stanislovaičio. Po metų atkasti dar keturiolikos partizanų kūnai: V. Šniuolio, V. Bartkaus, J. Liumpos, J. Prikockio, J. Juodeikos, J. Šereivos, P. Žiogo, V. Žiogo, S. Martišiūtės, B. Liesiaus, P. Bartkaus, L. Caporkaus, V. Brazausko ir V. Svetiko.

Vertinant paieškas tuometine okupacine valiuta rubliais, paieškų išlaidos buvo milžiniškos. Vien paieškai skirti trys tūkstančiai. Dar po du tūkstančius skirta kasimo darbams ir transportui, perlaidojimas atsiėjo apie penkis tūkstančius rublių, medicininės išlaidos – tūkstantį, o architektūros išlaidos siekė net tris dešimtis tūkstančių rublių. Visos šios išlaidos padengtos aukų pagalba.

Palaikų perkėlimo ir paminklo šventinimo aktas

1991 metų rugsėjo 29-ąją Radviliškyje Radviliškio politinių kalinių tarybos narys A. Kamantauskas, partizanas, buvęs LLKS vyriausiosios vadovybės visuomeninės dalies viršininko adjutantas V. Šniuolis-Vytenis bei Radviliškio parapijos klebonas monsinjoras A. Bitvinskas pasirašė palaikų perkėlimo ir paminklo šventinimo aktą.

Jis primena skaudžią istoriją: „1944 metais prasidėjo antroji bolševikinė okupacija, tęsiamas tautos genocidas. Visa tauta pakilo į kovą, prasidėjo partizaninis karas. 1947 metų balandžio mėnesį Žaliosios, Maironio, Kunigaikščio Žvelgaičio ir Šiaulių rinktinių vadų suvažiavime, dalyvaujant Jūros srities atstovui Petrui Bartkui-Žadgailai, įkurta Prisikėlimo apygarda. Jos vadu išrinktas Leonas Grigonis-Žvainys. 1949 metų vasario 2 dieną Prisikėlimo apygardos būstinėje vyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, įkurta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) vyriausioji vadovybė. Prezidiumo pirmininku išrinktas kapitonas Jonas Žemaitis-Vytautas. Už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę žuvo daug tautos dukrų ir sūnų. Partizanų kūnai buvo išniekinami, sumetami į pelkes, šulinius, durpynus. Jų pradėtą kovą tęsiame ir šiandien. Nekaltų žmonių pralietas kraujas atnešė Lietuvai laisvę“.

Aktas mini 1990 metų rugsėjo 29 dieną, kai žuvusių Radviliškio apylinkėse palaikai perkelti į Radviliškio kapines. Lygiai po metų, dalyvaujant artimiesiems, kovų draugams, kunigams bei miesto gyventojams, perlaidoti ir likę palaikai. Iškilmių metu kunigas Antanas Bitvinskas pašventino kovų bendražygių pastatytą paminklą, kurio projekto autorius – architektas Viktoras Kunickas.

Dešimt kapų – vertybių registro sąraše

Lietuvos partizanų kapas – ne vienintelis Radviliškio rajono kapas, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Dar devyni kapai – taip pat šiame sąraše.

Pirmasis iš jų – valstybės saugomas geležinkelių bataliono vytesniojo leitenanto Antano Bendoriaus kapas, esantis Radviliškyje.

Čia įtraukti ir dar keli šio miesto kapinėse esantys šalies istorijai reikšmingi kapai. Tai – Lietuvos kario Jono Čapo kapas, 2-ojo inžinerijos bataliono jaunesniojo puskarininkio Juozo Matuko kapas, Lietuvos kario kapas, Lietuvos karių kapas, Geležinkelių bataliono karių: Simo Paulausko ir Grigaliaus Remeikos kapas, dar vienas plačiau registre neaprašomas kapas bei Dariaus ir Girėno gatvėje esanti Žudynių vieta ir kapas.

Dar vienas saugomas kapas yra ne Radviliškio mieste, bet rajone – tai Pakutenių kaime esanti Šeduvos žydų žudynių vieta ir kapas.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE