Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Kur atgulė žydai…

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2016 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Šiandien pristatome reikšmingus ir neįkainojamus nekilnojamojo kultūros paveldo objektus – žydų kapines Radviliškio rajone.

Valstybės saugomi objektai

Tokių objektų, įtrauktų į kultūros paveldo registrą, kaip sako Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, yra Šeduvos, Baisogalos, Radviliškio miesto, Pakalniškių, Šiaulėnų ir Grinkiškio seniūnijose: „Šeduvos miesto seniūnijoje yra saugomi Šeduvos žydų žudynių vieta ir kapas, Baisogalos seniūnijoje – Šeduvos žydų žudynių vieta ir du kapai, Baisogalos žydų senosios kapinės, Radviliškio miesto seniūnijoje – Radviliškio žydų senosios kapinės, žydų žudynių vieta ir kapas, Grinkiškio seniūnijoje – Grinkiškio žydų senosios kapinės, Šiaulėnuose – Šiaulėnų žydų senosios kapinės, o Pakalniškių seniūnijoje – Šeduvos žydų senosios kapinės. Iš tiesų, žydų amžinojo poilsio vietų mūsų rajone yra nemažai, o jų būklė – įvairi. Vienos kapinaitės prižiūrimos labiau ir yra tiesiog pavyzdinės, o apie kitų vietą byloja tik pakrypę antkapiai“.

Įdomu tai, kad visos žydų amžinojo poilsio vietos yra aukščiausio statuso – saugomos valstybės.

Rugpjūčio 30-ąją planuojamas skaudaus įvykio paminėjimas

Ne paslaptis, kad daugiausia dėmesio rajone pastaraisiais metais skiriama Šeduvos žydų istorijai. Jau esame rašę, kad būtent Šeduvos žydų memorialinis fondas šiandien puoselėja Šeduvos žydų atminimą. Fondo steigėjas – Sergėjus Kanovičius. Fondas, kaip ir sako jo pavadinimas, yra įsteigtas išsaugoti Šeduvos žydų atminimą.

Su žiniasklaidos atstovais visuomet noriai bendraujantis Šeduvos žydų memorialinio fondo direktorius Jonas H. Dovydaitis sako, kad dėmesys būtent Šeduvos žydams skiriamas ne be priežasties: „Sponsoriaus tėvai yra taip vadinami litvakai ir yra gimę Šeduvoje. Sponsorius nenori viešintis ir pageidauja gerus darbus daryti kaip ir pridera kukliam žmogui – tyliai“.

Jo teigimu, jau visai netrukus ir vėl bus garsiai prabilta apie vietos žydų istoriją: „Rugpjūčio 30-ąją Šeduvoje planuojamas skaudaus įvykio paminėjimas – Šeduvos žydų bendruomenės 75-ųjų metinių sunaikinimo paminėjimas. Jis prasidės devintą valandą ryto Kadišo malda Pakutenių masinių žydų žudynių vietoje. Vėliau malda bus kalbama ir Liaudiškių žudynių vietose. Apie vienuoliktą valandą bursimės ir Šeduvos žydų kapinėse, Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje bus laikomos Mišios. Po jų visus bažnyčioje likti kvies Rafailo Karpio ir Dariaus Mažinto jidiš dainų koncertas“.

Labiausiai puoselėjamos senosios Šeduvos žydų kapinės

Šią publikaciją dėmesiu būtent Šeduvos žydų kapinėms ir jų žudynių vietoms pradedame ne veltui. Rajone labiausiai puoselėjamos senosios Šeduvos žydų kapinės. Šiandien jau galima pasidžiaugti, kad visiškai atstatytos ir sutvarkytos senosios Šeduvos žydų kapinės: išpjauti kapinėse augę medžiai bei brūzgynai, sutvarkyta kapinių velėna ir naujai užsėta žolė, kurią dabar galima be vargo pjauti ir deramai prižiūrėti.

Atlikta ir visų kapinių inventorizacija – visas 1,3 hektaro kapinių plotas suskirstytas 25 kvadratinių metrų kvadratais ir kiekvienas tame kvadrate esantis objektas – nufotografuotas ir identifikuotas. Fondo pastangomis išleista 600 puslapių inventorizacinė knyga, sukurta unikali kompiuterinė programa, galinti pagal vardą ar kitą raktinį žodį lietuvių, anglų ar jidiš kalbomis rasti antkapio vietą kapinėse ir parodyti jo nuotrauką.

Kaip sako Jonas H. Dovydaitis, sutvarkyti ir antkapiai – jie sutvirtinti ir nuplauti, atstatyti sugriuvę sarkofagai. Jau parengtas ir projektas, kuriame pažymėtas kiekvienas antkapis – gulėję antkapiai atstatyti 90 laipsnių kampu, kiti, pasvirę, palikti tokioje pozicijoje, tik papildomai sutvirtinti.

„Kai atvykome pirmąkart apžiūrėti kapinių, jos buvo tokios apleistos, kad jose matėsi tik pavieniai pasvirę antkapiai, kurių kultūros pavelde buvo užregistruota tik 650 vienetų. Po kapinių sutvarkymo radome apie 1350 antkapių ir akmeninių objektų, iš kurių apie 1000 buvo galima nustatyti kaip antkapius. Deja, perskaityti ant antkapių užrašytus mirusių žmonių duomenis galėjome tik ant 400 antkapių. Sutvarkėme kapinių tvorą, kur galėjome, palikome ir restauravome senąją, kur buvo neišlikusi – pastatėme naują. Meistrai, statydami tvorą, dirbo rankiniu būdu senąja technologija, kokią naudojo jų seneliai ir proseneliai. Meistrai, statę tvorą, mus užtikrino – tvora stovės dar šimtą metų. Nustatėme įdomų faktą – dabartinių katalikiškų Šeduvos kapinių tvora yra pastatyta lygiai tokiu pačiu principu ir lygiai iš tokių pat akmenų kaip ir žydų – gali būti, kad ją kažkada statė tie patys meistrai“, – svarsto Šeduvos žydų memorialinio fondo direktorius.

Šeduvos žydų istorijos gairės

Šeduvos žydų memorialinio fondo muziejaus ekspozicijos kuratorė Milda Jakulytė-Vasil specialiai šiai „Radviliškio naujienų“ publikacijai pateikia fondo sukauptą informaciją apie Šeduvos žydus: „Šeduvos miestelis, įsikūręs Lietuvos centrinėje dalyje, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas penkioliktajame amžiuje. Anot kai kurių šaltinių, tuo pat laiku miestelyje įsikūrė ir pirmosios žydų šeimos, o Šeduvoje 1449 metais gimė ir tris dešimtmečius gyveno garsus rabinas Mošė HaGolė.

Visgi, Šeduvos žydų bendruomenės pradžia reikėtų laikyti aštuonioliktojo amžiaus pirmąją pusę, kai Šeduva, gavusi miesto statusą, Magdeburgo teises ir savivaldą, sparčiai vystėsi, o žydų gyventojų skaičius mieste stabiliai augo. 1880 metų surašymo duomenimis, Šeduvoje gyveno 2386 žydai ir sudarė apie 63 procentus visų miesto gyventojų. Pragyvenimui žydai užsidirbdavo iš įvairių amatų, smulkios prekybos bei žemdirbystės, visuomeninis gyvenimas tuo laiku sukosi apie sinagogą, bendruomenės dvasinius vadovus bei devynioliktojo amžiaus pabaigoje rabino Josifo Leibos Blocho įkurtą ješyvą“.

Pagal Šeduvos žydų memorialinio fondo pateiktus duomenis, Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Šeduvą nusiaubė gaisras, dar labiau apsunkinęs karo užkluptų gyventojų padėtį. „Žydų skaičius, ženkliai sumažėjęs dėl carinės Rusijos imperijos valdžios politikos bei karo padarinių, niekada negrįžo į prieškarinį lygį. 1920 metais išrinkta Šeduvos žydų bendruomenės taryba ėmėsi gaivinti žydų socialinį ir ekonominį gyvenimą bei iki savo galių netekimo 1925 metais, pasikeitus šalies įstatymams, stengėsi kuruoti visas miestelio žydų gyvenimo sritis“, – rašo M. Jakulytė-Vasil.

Jos teigimu, tarpukaryje Šeduvos žydų ūkinis gyvenimas koncentravosi prekybos, amatų, lengvosios pramonės bei žemdirbystės srityse: „Žydų gydytojai, dantistė, vaistininkė, fotografai, kirpėjai, duonkepiai bei kiti savo srities profesionalai teikė paslaugas visai miestelio visuomenei, o žydų liaudies banko durys buvo atviros visiems klientams, nepaisant jų tautybės. Miestelio žydų jaunimas būrėsi į jų pasaulėžiūrai artimiausias draugijas bei organizacijas, todėl miestelyje veikė daugelio žydiškų švietimo, kultūrinių, religinių bei sporto organizacijų padaliniai, pradedant Tarbut švietimo draugija ir baigiant Makabi sporto klubu. Kultūrinį gyvenimą paįvairindavo gastroliuojančių trupių spektakliai ar atvežamų kino filmų peržiūros“.

Tiesa, ekonominė krizė Lietuvoje bei augančios lituanizacijos tendencijos paskatino skaitlingesnę žydų emigraciją iš šalies provincijos. Šeduvos žydų memorialinio fondo atstovės teigimu, nemažai Šeduvos žydų ketvirtajame dešimtmetyje iškeliavo iš savo gimtojo štetlio ir patraukė emigrantų traukos šalimis tapusių – JAV, Pietų Afrikos bei Palestinos – kryptimis: „Gyvenimo kokybė radikaliai pablogėjo po pirmosios sovietų okupacijos 1940 metų vasarą, kai naujos valdžios įsakymu buvo uždarytos žydiškos organizacijos bei mokyklos, nacionalizuotas verslas ir turtas“.

Oficialiais duomenimis, vokiečiai užėmė Šeduvą 1941 metų birželio 25 dieną. „Jau liepos pradžioje miestelio gyventojai žydai buvo prievarta iškeldinti iš savo namų ir išvaryti į gretimą Pavartyčių kaimą, getu tapusius sovietinius barakus, aptvertus spygliuotos vielos tvora ir saugomus vietinių nacių kolaborantų. 1941 metų rugpjūčio 25 dieną buvo brutaliai nutraukta kelis šimtmečius trukusi Šeduvos žydų istorija, sušaudant 664 šeduvių kaimynus žydus Liaudiškių miške“, – skaudžią istoriją pasakoja Šeduvos žydų memorialinio fondo Muziejaus ekspozicijos kuratorė.

Grinkiškio žydų kapinės apjuostos nauja tvora

Šiandien apsilankius Grinkiškio pušynėlyje visų dėmesį patraukia nauja žalia spalva nudažyta tvora apjuosta teritorija. Tai – senosios Grinkiškio žydų kapinės. Istorija byloja, kad Lietuvoje per nacių okupaciją 1941 metais valdžios nurodymu sušaudyta 200 Grinkiškio miestelio žydų.

„Daugiausia žydų namų Grinkiškio miestelyje buvo Tilto gatvėje. Miestelyje netoli Šušvės upės buvo žydų maldos namai – škala. Į žydų kapines vedė siaura gatvelė netoli upės. Šis kelelis nuo miestelio buvo atitvertas aukšta lentų tvora“, – „Radviliškio naujienoms“ pasakoja Grinkiškio seniūnijos seniūnė Giedrė Bložienė.

Grinkiškio žydų kapinės yra šiaurinėje miestelio dalyje ant kairiojo Šušvės upės kranto, 250 metrų į vakarus nuo kelio Raseiniai-Baisogala. Anot G. Bložienės, užimamos žydų kapinių teritorijos plotas siekia 0,39 hektaro, o iki 2015 metų jos buvo aptvertos vielos su betoniniais stulpeliais tvora: „Kapinėse stovi 121 antkapis. Antkapiniai statiniai išsidėstę netolygiai, yra įrengta paminklinė lenta. Manoma, kad kapinės buvo žymiai didesnės, nes pokario metais iš tos teritorijos buvo kasamas žvyras statyboms ir dalis kapinių buvo sunaikinta. Kitoje kapinių pusėje žvyrduobės buvo apsodintos pušaitėmis“, – pasakoja seniūnė.

Kultūros paveldo departamento duomenimis, visi Grinkiškio žydų kapinių antkapiai yra iškalti iš granito – priekinėje pusėje užrašai hebrajų kalba, o užpakalinė dalis kartais visai neapdorota. Paminklų storis svyruoja nuo 6 iki 21 centimetro, aukštis – nuo 75 centimetrų iki 1 metro. Šiose kapinėse nebelaidojama nuo 1942 metų. 1944 metais sudegė žydų sinagoga, kaip ir beveik visas Grinkiškio miestelis. Paveldosaugos skyriaus iniciatyva ir Radviliškio rajono tarybos sprendimu 2015 metais buvo skirta lėšų naujai tvorai įsigyti ir sumontuoti Grinkiškio žydų kapinėse, tad šiandien žydų poilsio vieta – jau tinkamai sutvarkyta.

Į Radviliškio žydų kapines buvo sunku patekti

Kitas objektas, vertas atskiro dėmesio, – tai Radviliškio žydų kapinės. V. Simelis pasakoja, kad su Dariaus ir Girėno gatvėje esančiomis Radviliškio žydų kapinėmis būta nemažai problemų. Didžiausia iš jų, kad žydų kapinių teritorijoje stovėjo gyvenamasis namas ir patekti į kapines buvo galima tik pro vartus, kurie buvo privačioje žemėje: „Ir mums patiems, ir atvykusiems aplankyti žydų kapinių buvo keblumų į jas patekti. Savininkai negyveno nuolat, lakstė palaidas šuo, o vartai būdavo užrakinti. Todėl prieš metus kapinių teritoriją nuspręsta atskirti nuo privačios žemės. Užtvėrėme metalo tinklo tvorą, kad riba būtų aiški. Padarėme atskirus įvažiavimo vartus ir šiandien yra galimybė niekieno netrukdomiems aplankyti žydų kapines Radviliškyje. Tiesa, vartai būna užrakinti, tačiau yra nurodytas numeris, kuriuo paskambinus vartai bus atrakinti“.

Tiesa, Radviliškio žydų kapinėse šiandien nėra išlikusių daug antkapių, tačiau yra informacijos, kad čia buvo laidojami net Šiaulių žydai. Kultūros paveldo departamento duomenimis, šiose kapinėse yra išlikę įvairūs mažosios kraštovaizdžio architektūros statiniai ir vaizduojamojo meno formos – 72 rausvo ir pilko granito, lauko akmens, betoniniai antkapiniai paminklai su įrašais hebrajų rašmenimis.Yra ir nugriuvusių ar susmegusių į žemę antkapinių paminklų.

Šiaulėnų ir Baisogalos žydų kapinės reikalauja didžiausio dėmesio

Kaip pasakoja V. Simelis, šiandien didžiausio dėmesio reikalauja Šiaulėnų ir Baisogalos žydų kapinės: „Kalbant apie Baisogalos žydų kapines reikėtų paminėti ir tai, kad darant šio miestelio užtvanką, apsemta žemesnioji kapinių dalis. Dabar dalis kapinių yra po vandeniu, o kita dalis – saloje. Tai – neeilinė situacija, tačiau parodanti, kad 1977 metais, įrengiant Kiršino tvenkinį, ne apie viską pagalvota“.

Oficialiais duomenimis, Baisogalos žydų kapinėse yra vos dvidešimt lauko akmens, betoninių antkapinių paminklų su įrašais hebrajų rašmenimis. Didžioji jų dalis – nugriuvusių ar susmegusių į žemę. Dar ir šiandien šios kapinės neaptvertos, o kapinių dalis saloje – vis dar netyrinėta.

Šiaulėnų žydų kapinės, esančios atokiau nuo paties Šiaulėnų miestelio, užima nemenką teritoriją. Tiesa, čia tesuskaičiuojama keturiasdešimt apgriuvusių paminklų, kapinės taip pat neaptvertos, nesutvarkytos. Šias kapinaites, kaip ir visas kitas, prižiūri seniūnijos – dukart per metus nušienauja, surenka šiukšles.

V. Simelis pabrėžiantis, kad Šeduvos žydų kapinės šiandien yra pavyzdys, kaip reikėtų tvarkyti senąsias žydų kapines rajone, neslepia – bandyta kalbėti su Šeduvos žydų memorialinio fondo atstovais, tačiau diskusijos kol kas – bevaisės: „Ieškojau galimybės sutvarkyti ir kitas žydų kapines, juolab kad prižiūrėtos ir masinių žudynių vietos. Trys iš jų – jau sutvarkytos. Liko tik viena Radviliškyje. Tačiau sulaukiau atsakymo, kad jų tikslas – sutvarkyti vietas, kuriose palaidoti būtent Šeduvos žydai“.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia: