Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis sako

Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Koplyčių-mauzoliejų istorija ir reikšmė

 

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams. Šiandien pristatome dvi visiškai skirtingo likimo ištiktas rajono koplyčias-mauzoliejus. Šiaulėnų miestelio kapinių Šemetų koplyčia ir šiandien dvelkia amžinojo poilsio ramybe, o Polekėlės Daujotų koplyčia mena tik tragišką istoriją, kai išdraskius karstus joje buvo sumanyta įkurti užeigą.

Buvo įrengtos kriptos karstams

Būtent šios dvi koplyčios-mauzoliejai yra vieninteliai tokie rajone išlikę tokio pobūdžio objektai, įtraukti į saugomų kultūros vertybių registrą. Tačiau kas yra koplyčia-mauzoliejus? Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis sako, kad tai – išskirtiniai pastatai, kuriuose įrengta ir laidojimo vieta. Abiejose minėtose koplytėlėse įrengti rūsiai su kriptomis, kuriose anuomet stovėjo karstai.

Tačiau, kaip ir minėta, šių abiejų objektų likimas – labai skirtingas. Savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ pavyko praverti abiejų koplyčių-mauzoliejų duris. Išties, įspūdžiai – neapsakomi. Jei vienoje iš jų mus pasitiko ramybė ir saugomi kryžiai, tai kitoje – tik dulkės, šiukšlės ir vandalų aprašinėtos sienos. Tad kviečiame kiekvieną objektą pažinti iš arčiau.

Poilsio atgulė Šemetų giminės atstovai

Rengiant publikaciją „Koplyčių-mauzoliejų istorija ir reikšmė“ ir išsiaiškinus, kad rajone yra vos du tokie objektai, neabejotinai išsirengėme aplankyti kiekvieną iš jų. Mus lydėjęs Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas pirmiausia kvietė apsilankyti Šemetų giminės koplyčioje-mauzoliejuje, stūksančioje Šiaulėnų miestelio kapinaitėse.

Čia kiekvieną pasitinkantis informacinis stendas informuoja, kad romantizmo epochos neorenesanso stiliaus Šemetų koplyčia-mauzoliejus pastatyta 1850 metais Diktariškių dvaro savininko Juozapo Šemetos lėšomis. Čia amžinojo poilsio atgulė Šemetų giminės atstovai. Seniau Šemetos buvo laidojami šalia medinės bažnyčios pastatytų koplytėlių rūsiuose, tačiau pastačius šią koplyčią, palaikai buvo perkelti.

V. Simelis pasakoja, kad iš dvidešimt keturių nišų karstams buvo užpildyta devyniolika. Iš jų žinoma net vienuolika asmenų. Tiesa, iki 2011 metais atliktos restauracijos koplyčia buvo labai prastos būklės: „Restauracija atlikta pagal 2009 metais parengtą tvarkybos projektą, o viduje, kaip matote, sukurta muziejinė Šiaulėnų kapinių senųjų kryžių ekspozicija“.

Vos tik išvydus koplyčią-mauzoliejų, akį patraukia ir ją puošiantis herbas. „Herbas – valstybės, luomo, miesto ar giminės skiriamasis ženklas. Tokį turėjo ir Šemetos. Jame vaizduojama gulbė heraldikoje paprastai reiškia grožį, grakštumą, šviesą ir meilę bei dažniausiai siejama su poetais, muzikantais. O liūtas simbolizuoja drąsą, stiprybę, narsą, siejamas su karyba. Mėlyna spalva – tiesą ir lojalumą“.

Seniūnijos darbuotoja, didžiuliu raktu atrakinusi koplyčios-mauzoliejaus duris, kviečia užeiti vidun – čia mus pasitinka šviesa, švara ir neapsakoma ramybė. Atrodo, kad kapinėse stovintis pastatas – pripildytas šventumo. Šį įspūdį sukuria ir čia eksponuojami kryžiai, nušveistos ir pastatytos senosios originalios durys su apverstų fakelų ornamentais, simbolizuojančiais anapusinę šviesą.

Koplyčios centre grindyse – sunkios medinės durys, pro kurias būdavo leidžiami karstai. Greta jų – ir dar vienos durys grindyse. Tiesa, jau pravertos – stačiais laiptais, vedančiais žemyn, galima patekti ir į rūsį, kuriame stovėjo minėti karstai. Šiandien jų čia nebėra – po restauracijos buvusios kriptos – išvalytos, išdraskyti karstai – išnešti, o nišos – užmūrytos.

Altoriaus kolona gulėjo… kiaulidėje

Nors šiandien Šemetų koplyčia ir atrodo nepriekaištingai, jos istorijoje būta ir išdarkymo. Pavyzdžiui, prieš penkerius metus Radviliškio rajono Šiaulėnų miestelyje buvo rasti pusšimtį metų dingę kapinių koplyčios piliastrai – dvi altoriaus dekoratyvinės kolonos. Paaiškėjo, kad jos net pusę amžiaus gulėjo vienos sodybos ūkio pastate, kuriame buvo auginamos kiaulės.

 

V. Simelis, rodydamas minėtas kolonas, kurios šiandien ir vėl puošia koplyčią, pasakoja, kad šiuos dekoratyvinius elementus – piliastrus – rado šiaulietis Stasys Bagdonas, gimęs bei augęs Šiaulėnuose ir po tėvų mirties dažnai su šeima aplankantis savo vaikystės namus. Per vieną tokį vizitą su seniūnu pakalbėjęs ir sužinojęs, kad niekaip nepavyksta atrasti restauruojamos koplyčios-mauzoliejaus dekoratyvinių kolonų, specialistų vadinamų piliastrais, ilgokai suko galvą dėl to, ką išgirdo.

Kaip vėliau paaiškėjo, vyras mintimis grįžo į vaikystės metus ir prisiminė tėvų namuose matęs kažką tokio, kas galėtų tilpti į koplyčios altoriaus vertikalias angas. Tuomet, išnaršęs ūkio pastatą, šiaulietis jame aptiko vieną marmurinę koloną, kuri, neliko abejonių, ir buvo viena iš ieškomųjų. Piliastras buvo gerai išsilaikęs: neapdaužytas, nepakeitęs spalvos. Rasta ir šio dekoratyvinio architektūros elemento viršutinė dalis – kapitelis. Radinius S. Bagdonas perdavė seniūnijai ir tėvų sodyboje ėmė ieškoti antrosios kolonos. Ir paieškos davė vaisių – prisiminęs, kad mama sykį svarstė, ką įrenginėjant kiaulių gardą galima būtų panaudoti vietoj plytų, kurių tuo metu trūko, jis išardė tvarto medines grindis ir atrado ieškomą koloną.

Paaiškėjo, kad koplyčios altoriaus dekoratyvinė kolona, suskaldyta į penkias dalis, vietoj plytų buvo išdėliota po vandens vamzdžiais, kad juos prilaikytų. Sudėliojus visas rastąsias dalis, atgimė antrasis piliastras. Šiandien jie puošia koplyčią.

Daujotų giminės koplyčiai-mauzoliejui verkiant reikia rekonstrukcijos

Pasigrožėję ne tik Šemetų koplyčios-mauzoliejaus pastatu, altoriumi, bet ir sienas puošiančiais giminę aukštinančiais užrašais, patraukėme link Polekėlės. Juk čia šiandien stūkso antrasis mus dominęs kultūros paveldo objektas – mauzoliejinė dvarininkų Daujotų giminės koplyčia, esanti Tyrulių seniūnijoje, Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje, apie 2 kilometrai į rytus nuo Tyrulių.

Mus pasitikęs seniūnas mielai sutinka praverti koplyčios, stovinčios nedidelio parko pakraštyje, prie pagrindinės gyvenvietės gatvės, netoli Polekėlės bažnyčios, duris. „Čia, priešingai negu į Šemetų giminės koplyčią-mauzoliejų, ekskursijos nevažiuoja. Čia ir žiūrėti nelabai yra ko. 1893 metais pastatyta ir 1975 metais iš dalies rekonstruota koplyčia, 1993 metais įtraukta į Kultūros vertybių registrą, verkiant reikalauja investicijų ir rekonstrukcijos“, – sako V. Simelis.

Palaikų poilsio vietoje buvo sumanyta įrengti užeigą

Graffiti užrašais išpieštos sienos, apgriuvę ornamentai ir niūrus pastatas kaimo centre primena ne amžinojo poilsio vietą, o niūrų apleistą pastatą, kuriame šiandien drąsiai būtų galima filmuoti kokį kraupų vaizdo klipą.

Pravėrus girgždančias duris mus pasitinka tamsa ir šiukšlės – nedrąsiai mediniais suktais laiptais leidžiamės į rūsį ir… kriptų erdvėje išvystame kiek netikėtą reginį – sumūrytą židinį. Pasirodo, sovietmečio laikais vienas iš partinių veikėjų buvo sumanęs kaimui įrengti smuklę, kitų liudytojų pasakojimu – šašlykinę. Kaip sako V. Simelis, apie 1970-1973 metais iš mauzoliejaus rūsio buvo išnešti karstai ir perlaidoti Polekėlės kapinėse. Tiksliai žinoma tik tai, kad viename iš karstų buvo dvaro savininkės Ievos Daujotaitės brolio Jono Daujoto palaikai.

Kiti liudytojai, anot V. Simelio, pasakojo, kad buvę ir daugiau karstų, vieni atsimena pasakojimus, kad ten buvę palaidoti partizanai iš Pumpučių giminės: „Smuklės kape organizatorius buvo liepęs sumūryti net pagrindą barui, židinį, tačiau paveldosaugininkai tada uždraudė taip niekinti kapą. Laimė, kad šis nevykęs projektas ir liko neįgyvendintas. Neįsivaizduojama, kaip tokioje mažoje erdvėje ir dar tokios paskirties pastate, kur kažkada gulėjo Daujotų giminės palaikai, būtų galima įrengti užeigą. Protu nesuvokiama“.

Išskirtinė architektūra

Nors mauzoliejinė dvarininkų Daujotų giminės koplyčia šiandien ir neatrodo patraukliai, neįmanoma nepastebėti įspūdingų ją puošiančių ornamentų.

Šis statinys, kaip skelbia specialistai, – klasicizmo stiliaus, kompaktinis, stačiakampio plano, vieno aukšto su pastoge ir laidojimo rūsiu. Pastato priekyje išlikę trijų pakopų granito laiptai. Durys metalinės dvivėrės, su kaltiniais ornamentais ir kalvio darbo apkaustais. Fasado viršuje pritvirtinta marmuro lenta su įgilintų raidžių įrašu lenkų kalba: „Grób rodziny Dowiatów“; virš durų angos statybos data: „1893“.

Sienos – tašytų lauko akmenų, pamatas – su tašyto granito cokoliu. Stogo forma – dvišlaitė, kiti stogo elementai – kvadrato plano akroterijai pastato kampuose ir frontono viršuje. Pagrindinė patalpa vienanavė, su įėjimu vakarų pusėje ir stačiakampe anga į laidojimo rūsį grindyse. Galinėje koplyčios sienoje yra pusapskritė niša. Rytinės sienos kampuose išmūryti ir nutinkuoti du stačiakampio skerspjūvio stulpai.

Lubų, sienų apdaila – profiliuotas apvadas sienų viršuje, profiliuoti tinkuoto plytų mūro nišos apvadai su trauka. Priekiniame fasade imituojamas portikas: dvi apskrito skerspjūvio plytų mūro kolonos su kaneliūromis ir šoniniai stačiakampio skerspjūvio stulpai, remiantys antablementą su reljefiškai ornamentuotu frizu ir karnizu, užbaigtą trikampiu frontonu. Čia įtaisytas dekoruotas Daujotų giminės herbas su kartušu ir augalinio motyvo ornamentais.

Dalis ornamentų – naujosios bažnyčios šventoriuje

Tiesa, ne visi papuošimai išliko iki šios dienos. Seniūnas kviečia užsukti į naujosios bažnyčios šventorių: „Atrodo, ten guli ornamentų dalys nuo koplyčios stogo“. Išties – čia „ilsisi“ keturios mūrinės ornamento dalys, laukiančios, kol galės sugrįžti į savo vietą ir vėl džiuginti praeivių akis.

O naujoji bažnyčia, kaip sako V. Simelis, Polekėlėje atsirado ne be priežasties. Aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje pastatyta pirmoji Polekėlės bažnyčia. Būtent ji buvo pastatyta dvarininkų Daujotų.

Bažnyčiai Jurgis Daujotas 1791 metais dovanojo 10 tūkstančių auksinų ir 2 margus žemės. Daujotų giminei įamžinti statytojas bažnyčią pavadino savo dvaro – Daujotavos vardu. 1930 metais Polekėlėje buvo įsteigta parapija. Pirmojo Polekėlės klebono Oželio, kuris čia klebonavo 35-erius metus, iniciatyva bažnyčia suremontuota, apdengta skarda, tačiau 1939 metų kovo 2 dieną bažnyčia sudegė, liko tik medinė varpinė, kuri išlikusi iki šiol. Pradėta statyti mūrinė bažnyčia iki II pasaulinio karo neužbaigta. Dabartinė Polekėlės Švenčiausiosios Mergelės Marijos Širdies bažnyčia baigta statyti 1977 metais, gilaus brežnevizmo laikais.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE