SutinkuSiekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, svetainėje yra naudojami slapukai (angliškai „cookies“), kuriais analizuojama jūsų naršymo istorija. Tokiu būdu optimizuojamas svetainės funkcionalumas ir pateikiamas turinys, kuris yra aktualus jums. Sutikdami, spauskite mygtuką “Sutinku”.
Šiandien yra: 2021-11-27, Šeštadienis, 16:04:55 Radviliškio krašto naujienų portalas
RSS
Pagrindinis Kultūra Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: ką slepia Liaudiškių ir Pakutenių miškai?

Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: ką slepia Liaudiškių ir Pakutenių miškai?

  • Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: ką slepia Liaudiškių ir Pakutenių miškai?

    Šįkart mūsų žvilgsnis krypsta į tris Šeduvos apylinkėse nustatytas žydų žudymo vietas, esančias Pakutenių ir Liaudiškių miškuose.

  • Šįkart mūsų žvilgsnis krypsta į tris Šeduvos apylinkėse nustatytas žydų žudymo vietas, esančias Pakutenių ir Liaudiškių miškuose.

    Liaudiškių miške vokiečių įsakymu vietiniai policininkai ir baltaraiščiai nužudė 664 žydus: 230 vyrų, 275 moteris ir 159 vaikus.

  • Šįkart mūsų žvilgsnis krypsta į tris Šeduvos apylinkėse nustatytas žydų žudymo vietas, esančias Pakutenių ir Liaudiškių miškuose.

    Liaudiškių žudynių vietoje šiandien stovi Romualdo Kvinto paminklas „Durys“.

  • Šįkart mūsų žvilgsnis krypsta į tris Šeduvos apylinkėse nustatytas žydų žudymo vietas, esančias Pakutenių ir Liaudiškių miškuose.

    Liaudiškių miške iškilo ir paminklas „Spindulys-Žvaigždė“.

  • Šįkart mūsų žvilgsnis krypsta į tris Šeduvos apylinkėse nustatytas žydų žudymo vietas, esančias Pakutenių ir Liaudiškių miškuose.

    Mirčiai pasmerkti žydai sunkvežimiais buvo išvežti į Liaudiškių mišką, esantį apie 10 kilometrų atstumu nuo Šeduvos, ir ten sušaudyti.

  • Šįkart mūsų žvilgsnis krypsta į tris Šeduvos apylinkėse nustatytas žydų žudymo vietas, esančias Pakutenių ir Liaudiškių miškuose.

    Liaudiškių miške komisija surado keturias įvairių dydžių duobes su lavonais, kuriose, pagal liudininkų pasakojimus, buvo užkasta daugiau kaip 700 Šeduvos gyventojų kūnų.

  • Šįkart mūsų žvilgsnis krypsta į tris Šeduvos apylinkėse nustatytas žydų žudymo vietas, esančias Pakutenių ir Liaudiškių miškuose.

    Paminklas „Šviesos Žvaigždės Buveinė“ kraupią istoriją primena apsilankiusiems Pakutenių miške.

  • Šįkart mūsų žvilgsnis krypsta į tris Šeduvos apylinkėse nustatytas žydų žudymo vietas, esančias Pakutenių ir Liaudiškių miškuose.

    1941 m. rugpjūčio viduryje netoli Kauleliškių kaimo buvo nužudyti 27 žydų vyrai, tarp jų ir rabinas Modechajus Dovydas Henkinas. Čia buvo nužudyti ir 35 Raudondvario dvare dirbę žydų vyrai.

  • Šįkart mūsų žvilgsnis krypsta į tris Šeduvos apylinkėse nustatytas žydų žudymo vietas, esančias Pakutenių ir Liaudiškių miškuose.

    Šeduvos žydų žudynių vieta ir kapas Pakutenių miške – Valstybės saugomas kultūrinio paveldo objektas.

  • Šįkart mūsų žvilgsnis krypsta į tris Šeduvos apylinkėse nustatytas žydų žudymo vietas, esančias Pakutenių ir Liaudiškių miškuose.

    Pakutenių žudynių vietoje, pagal vietos gyventojų pasakojimus, buvo sušaudyti nedarbingi, seni vyrai. Vytauto SIMELIO nuotr.

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2016 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Nors apie krašto žydų istoriją kalbėta jau ne kartą, dažniausiai dėmesys atkreipiamas į išpuoselėtas Šeduvos žydų kapines, kitas jų amžinojo poilsio vietas.

Tokių vietų, įtrauktų į kultūros paveldo registrą, kaip sako Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, yra Šeduvos, Baisogalos, Radviliškio miesto, Pakalniškių, Šiaulėnų ir Grinkiškio seniūnijose. Tačiau šįkart mūsų žvilgsnis krypsta į tris Šeduvos apylinkėse nustatytas žydų žudymo vietas, esančias Pakutenių ir Liaudiškių miškuose.

Jose 1941 metų rugpjūčio mėnesį buvo nužudyta visa Šeduvos miestelio žydų bendruomenė – beveik 700 žmonių, prieš tai dar mėnesį juos kankinus Pavartyčiuose įkurtoje stovykloje. Tiesa kur kas daugiau informacijos ir išlikusių kraupių faktų ir liudijimų yra iš masiškiausių - Liaudiškių miške vykusių žudynių.

1880 metais Šeduvoje gyveno 2386 žydai

Tačiau apie viską – nuo pradžių. Tikriausiai kiekvienas istorija besidomintis rajono gyventojas žino, kad devynioliktajame amžiuje daugiau nei pusė Šeduvos gyventojų buvo žydai. Jie dominavo pagrindinėse ūkio veiklos srityse.

Šeduvos miestelis, įsikūręs Lietuvos centrinėje dalyje, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas penkioliktajame šimtmetyje. Anot kai kurių šaltinių, tuo pat laiku miestelyje įsikūrė ir pirmosios žydų šeimos, o Šeduvoje 1449 metais gimė ir tris dešimtmečius gyveno garsus rabinas Mošė HaGolė.

Apie žydų gyvavimą Šeduvoje ir šios tautos istoriją šiame krašte savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ pasakojo Šeduvos žydų memorialinio fondo direktorius Jonas H. Dovydaitis. Jo teigimu, nors šiuo metu Šeduvoje jau negyvena nė vienas žydas, tarpukariu jų bendruomenė sudarė net pusę visų Šeduvos gyventojų, tad su Šeduva šis fondas palaiko labai glaudžius santykius.

„Visgi Šeduvos žydų bendruomenės pradžia reikėtų laikyti aštuonioliktojo amžiaus pirmąją pusę, kai Šeduva, gavusi miesto statusą, Magdeburgo teises ir savivaldą, sparčiai vystėsi, o žydų gyventojų skaičius mieste stabiliai augo. 1880 metų surašymo duomenimis, Šeduvoje gyveno 2386 žydai ir sudarė apie 63 procentus visų miesto gyventojų. Pragyvenimui žydai užsidirbdavo iš įvairių amatų, smulkios prekybos bei žemdirbystės, visuomeninis gyvenimas tuo laiku sukosi apie sinagogą, bendruomenės dvasinius vadovus bei devynioliktojo amžiaus pabaigoje rabino Josifo Leibos Blocho įkurtą ješyvą“, - sako Šeduvos žydų memorialinio fondo direktorius Jonas H. Dovydaitis

Žydų stovyklos komendantu buvo Šeduvos gyventojas

Pagal Šeduvos žydų memorialinio fondo surinktus istorinius duomenis, ekonominė krizė Lietuvoje bei augančios lituanizacijos tendencijos paskatino gausesnę žydų emigraciją iš šalies provincijos. Nemažai Šeduvos žydų ketvirtajame dešimtmetyje iškeliavo iš savo gimtojo štetlo ir patraukė emigrantų traukos šalimis tapusių JAV, Pietų Afrikos bei Palestinos kryptimis.

Gyvenimo kokybė, pasak Jono H. Dovydaičio, radikaliai pablogėjo po pirmosios sovietų okupacijos 1940 metų vasarą, kai naujos valdžios įsakymu buvo uždarytos žydiškos organizacijos bei mokyklos, nacionalizuotas verslas ir turtas: „Vokiečiai užėmė Šeduvą 1941 metų birželio 25 dieną. Jau liepos pradžioje miestelio gyventojai žydai buvo prievarta iškeldinti iš savo namų ir išvaryti į gretimą Pavartyčių kaimą, getu tapusius sovietinius barakus, aptvertus spygliuotos vielos tvora ir saugomus vietinių nacių kolaborantų“.

Šeduvos žydų tragediją analizavęs Lietuvos istorikas Arūnas Bubnys išsamiai ir vaizdžiai nupasakoja tų dienų, kai buvo pradėta naikinti Šeduvos žydų istorija, įvykius: „1941 m. liepos 22 d. į Šeduvą iš Panevėžio atvažiavo du vokiečių karininkai. Vienas iš jų kalbėjo lietuviškai. Sukviestiems policininkams ir baltaraiščiams jie pasakė griežtą antisemitinę kalbą ir įsakė miestelio žydus suimti bei uždaryti specialioje stovykloje. Tą pačią dieną miestelio ir aplinkinių kaimų žydai iš pradžių buvo sutelkti prie katalikų kapinių, o po to nuvaryti link aerodromo (apie 2 km nuo Šeduvos) Pavartyčių kaime. Čia jie buvo sugrūsti keturiuose aerodromo barakuose (kitur rašoma, kad angaruose) ir laikomi apie mėnesį. Į barakus buvo sukimšta apie 700 žmonių. Buvo įrengti dviejų aukštų gultai, tačiau visiems vietos vis tiek neužteko, dalis žmonių buvo priversti miegoti ant grindų. Barakus saugojo vietiniai pagalbiniai policininkai. Žydų stovyklos komendantu buvo Šeduvos gyventojas Kyga (pagal kitus šaltinius – Šeduvos gyventojas Stasys Senulis)“.

Buvo varomi dirbti įvairius darbus

Istoriko teigimu, stovyklą reguliariai inspektuodavo vokiečių karininkai, o žydai buvo varomi dirbti įvairius darbus. Moterys – valyti miestelio gatvių, o vyrai – dirbti žemės darbų pas ūkininkus.

Istoriniai faktai byloja, kad dar iki stovyklos likvidavimo buvo sušaudytos kelios mažesnės žydų grupės po 25-30 žmonių. „1941 m. rugpjūčio 3 d. dešimt žydų vyrų buvo nuvaryti Radviliškio keliu ir sušaudyti kalkių duobėse. 1941 m. rugpjūčio viduryje netoli Kauleliškių kaimo buvo nužudyti 27 žydų vyrai, tarp jų ir rabinas Modechajus Dovydas Henkinas. Čia taip pat buvo nužudyti ir 35 Raudondvario dvare dirbę žydų vyrai“, - rašo istorikas A. Bubnys.

Tačiau kraupiausia diena, paženklinusi Šeduvos žydų istoriją nenuplaunamomis kraujo dėmėmis, tapo išaušusi rugpjūčio 25-oji. Tądien buvo brutaliai nutraukta kelis šimtmečius trukusi Šeduvos žydų istorija, sušaudant 664 šeduvių kaimynus žydus Liaudiškių miške.

Kai išaušo kruvinoji rugpjūčio 25-oji...

Tą dieną Šeduvos policijos viršininkas V. Keiba, kaip pasakoja A. Bubnys, įsakė visiems ūkininkams, pas kuriuos dirbo žydai, pristatyti juos į lagerį. Tiesa, kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose šios datos skiriasi, nors daugelyje jų žudynių data nurodoma rugpjūčio 25-oji, kai kur minima ir kita – rugpjūčio 26 diena.

Kai žydai buvo pristatyti, jiems melagingai pranešta, jog jie bus perkelti darbams į Panevėžį. Į netrukus pasirodžiusį sunkvežimį buvo susodinta apie 30 daugiausia jaunų žydų. Į atvažiavusius vėliau – ir kitos žydų grupės, o su jais važiavo ir po keturis baltaraiščius, turėjusius saugoti į mirtį vežamus žydus, kad pastarieji nesugalvotų pasprukti.

Oficialiais duomenimis, rugpjūčio 25-26 dienomis iš lagerio sušaudyti buvo išvežti 664 žydai. Laikinai buvo paliktos gyventi tik trys žydų šeimos: kojinių siuvėjo Kuperio penkių asmenų šeima, gydytojo Paturskio dviejų asmenų šeima ir keturių asmenų Sulamitos Nolienės šeima. Jos laikinai buvo paliktos gyventi Šeduvos miestelėnų prašymu. Šeduvos kunigo prelato Mykolo Karoso patarimu, minėtos žydų šeimos apsikrikštijo ir perėjo į katalikų tikėjimą. Tą dieną pasilikusias žydų šeimas vėl suėmė policija. S. Nolienei pavyko pasislėpti pas kunigą prelatą M. Karosą ir taip išsaugoti gyvybę. Jos vyras su vaikais, Kuperio ir Paturskio šeimos buvo išvežtos į Panevėžį ir ten sušaudytos“, - rašo A. Bubnys.

Įdomu tai, kad Šeduvoje kartą lankėsi vienas iš tų šeimų palikuonių - iš Izraelio atvykęs architektūros profesorius Pinkus Nolis, vaikystėje pakrikštytas Petriuko Palucko vardu. Tąkart jis savo gyvenimo istoriją pasakojo dėkodamas jam ir jo mamai gyvybę išgelbėjusiems šeduviškiams Liudovikai ir Stanislavui Paluckams.

P. Nolio teigimu, jis yra būtent tas išgelbėtasis, kurio mama, nešiodama jį dar savo įsčiose, pasislėpė pas kunigą M. Karosą: „Mano vardas yra Pinkus Nolis, gimiau per Antrąjį pasaulinį karą Šimukonyse, kurie yra netoli Šeduvos. Žmonės mane taip pat žino kaip Petriuką Palucką. Jaunystėje mano tėvas tarnavo Lietuvos armijoje, po to jis vedė ir turėjo tris vaikus – du mano brolius, vienas gimė 1929 m., kitas – 1934 m., ir mane. Mano tėvai gyveno privačiame name Šeduvos centre, jie turėjo tekstilės parduotuvėlę ir iš tikrųjų gyveno gana pasiturimai. Jie turėjo gerą reputaciją ir kaip prekybininkai, ir kaip tiesiog geri žmonės. Ir turėjo daugybę draugų. Po to, kai naciai įsiveržė į Lietuvą, vietos kolaborantai pradėjo kontroliuoti miestelio gatves. Vieną dieną jie atėjo į mūsų namus ir pasakė, kad vietos žydai yra perkeliami kitur. Mano tėvas ir du mano broliai pasiliko namuose, o mano mama, kuri tuomet laukėsi manęs, gavo leidimą nueiti susirinkti tam tikrų būtiniausių daiktų. Tačiau tuo metu ji pasinaudojo proga ir nubėgo pas vietos kunigą Mykolą Karosą, kuris buvo geras šeimos draugas. Šis kunigas pakrikštijo mūsų šeimą, mes tapome krikščionimis Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Kunigas Mykolas pasakė mano mamai, kad ji negali grįžti į namus, nes jos šeima bus deportuota, o ji turi pasirūpinti savo ir dar negimusio vaikelio gyvybe. Tai buvo paskutinis kartas, kai mano mama matė savo vyrą ir du savo sūnus. Aš niekada neturėjau progos su jais susitikti, jie žuvo prieš tai, kai aš gimiau“.

Miške aidėjo klaikūs šauksmai ir raudos

A. Bubnys turbūt vienas išsamiausiai kraupią baigtį turėjusią Šeduvos žydų istoriją tyrinėjusių lietuvių. Istorikas smulkiai vardija ir tos dienos įvykių Liaudiškių miške seką. Kaip jau minėta, mirčiai pasmerkti žydai sunkvežimiais buvo išvežti į Liaudiškių mišką, esantį apie 10 kilometrų atstumu nuo Šeduvos ir ten sušaudyti. Yra liudijimų apie tai, kad prieš šaudymą baudėjų grupės vyresnysis Stasys Senulis vertė dviejų vokiečių karininkų nurodymus žiauriai mušti tuos žydus, kurie nenorės eiti prie duobių arba eis lėtai. Buvo griežtai įspėta ir apie žudynes pašaliniams neprasitarti, nes kitaip bus sušaudytas.

Už dalyvavimą žudynėse pažadėjo apdovanoti aukų daiktais. Žudynės prasidėjo apie 9 val. ryto ir truko iki sutemų. Žydai buvo atvedami prie duobių, nurengiami iki apatinių drabužių, po to suvaromi į duobę, suguldomi veidais į žemę ir sušaudomi. Lėtai nusirengiantys ir einantys prie duobių žydai buvo žiauriai mušami lazdomis ir bizūnais. Sušaudžius vieną žmonių grupę, jų lavonai buvo apkasami plonu žemių sluoksniu, po to atvedama kita pasmerktųjų grupė ir sušaudoma tokiu pat būdu. Miške aidėjo klaikūs šauksmai ir raudos“, - kraupius tos dienos įvykius pasakoja A. Bubnys.

Žinoma tai, kad į šaudymo vietą žydus atvežė ir juos žudė vietiniai baltaraiščiai, o iš viso žudynėse dalyvavo apie 30-40 Šeduvos policininkų ir baltaraiščių. Tragedijos baisumą pabrėžia tas faktas, kad per žudynių pertraukas jie gėrė degtinę ir dainavo dainas.

Pagal istorinius duomenis, Šeduvos žydai Liaudiškių miške buvo žudomi dvi dienas – pirmadienį visą dieną ir antradienį iki pietų. Pirmąją egzekucijos dieną buvo sušaudyta apie 500 žydų, o antrą dieną žydai buvo šaudomi kitoje duobėje, kuri buvo apie 500 metrų atstumu nuo pirmosios žudynių dienos vietos.

A. Bubnys nurodo, kad antrąją dieną daugiausia šaudė moteris ir vaikus: „Žudynių vietoje buvo ir vokiečių karininkas. Jis taip pat nušovė vieną žydą, kuris aerodrome esą peiliu bandė nudurti šitą vokietį“.

Pinigai už nužudytųjų daiktus – į komisaro sąskaitą

Iš viso pagal J. Jagerio raportą 1941 m. rugpjūčio 25-26 dienomis buvo nužudyti 664 žmonės: 230 vyrų, 275 moterys ir 159 vaikai.

Aukų drabužius bei avalynę, kaip nurodoma raporte, pasiėmė žydų budeliai ir nuvežė į Šeduvą, o keturias duobes su lavonais užkasė čia atvaryti Šeduvos miestelio gyventojai. Dalis nužudytųjų žydų turto buvo atgabenta į Šiaulių gatvėje esantį sandėlį arba Kėdainių gatvėje buvusį Bencelio Blocho sandėlį, o vėliau daiktai buvo pardavinėjami Šeduvos gyventojams. Verta paminėti ir tai, kad dėl žydų turto tuomet buvo priimta įvairių valdžios įsakymų.

Štai 1941 metų gruodžio 9 dieną Panevėžio apygardos komisaras visiems apskričių viršininkams ir Panevėžio miesto burmistrui išsiuntė raštą, kuriame rašoma: „Visi atitenkantieji pinigai, pav., žydų pinigai, sumos, gautos parduodant žydų daiktus, taip pat pinigai, gaunami parduodant konfiskuotas prekes, turi būti įmokami Lietuvos Banke Panevėžy, Apygardos Komisaro sąskaiton“.

Už dalyvavimą žudynėse nuteisti Šeduvos pagalbinės policijos būrio nariai

1944 metų rugsėjo 10 dieną speciali sovietų komisija atliko tyrimą ir žydų žudynių Liaudiškių miške atkasimą. Oficialiais duomenimis, buvo atkasta duobė, o pusantro metro gylyje buvo rasti sušaudytų ir nukankintų žmonių palaikai. Iš viso apžiūrėta apie 20 lavonų, tarp kurių – ir 8-10 metų vaikų palaikai. Kraupu tai, kad beveik visų vaikų galvos buvo sudaužytos. Komisija surado keturias įvairių dydžių duobes su lavonais, kuriose, pagal liudininkų pasakojimus, buvo užkasta daugiau kaip 700 Šeduvos gyventojų kūnų.

Tiesa, kai kurie budeliai sulaukė bausmės. Karo metu ir po jo sovietų saugumas suėmė ir nuteisė keliolika buvusių Šeduvos pagalbinės policijos būrio narių. Kaip rašo istorikas A. Bubnys, 1944 m. spalio 8 d. 5-osios gvardijos tankų armijos karo tribunolas uždarame teismo posėdyje teisė septynis Šeduvos būrio narius už dalyvavimą žydų žudynėse: „Karo tribunolas Feliksą Adomaitį, Karolį Žulpą, Joną Žulpą, Antaną Pronckaitį ir Feliksą Švėgždą nuteisė mirties bausme (sušaudyti) ir turto konfiskavimu, o Joną Pališaitį ir Igną Janušauską nuteisė kalėti lageriuose po 15 ir 20 metų bei turto konfiskavimu. Buvęs Šeduvos žydų stovyklos ūkvedžio pavaduotojas Vytautas Kavardauskas (Kavarskas) Lietuvos SSR NKVD kariuomenės karo tribunolo 1945 m. gegužės 24 d. buvo nuteistas mirties bausme su turto konfiskavimu“.

Tragiškas vietas žymi trys monumentalūs darbai

Šeduvos žydų atminimas šiame krašte nuolat puoselėjamas – prižiūrimos kapinės, tad buvo priimtas sprendimas įamžinti jų atminimą ir miškuose, juolab, kad sovietinių laikų paminklai atrodė apgailėtinai.

Šeduvos žydų memorialinis fondas ilgai nedelsė - buvo sudaryta komisija, paskelbtas konkursas naujiems memorialams žudynių vietose. Jį laimėjo garsus skulptorius Romualdas Kvintas, kurio trys monumentalūs darbai šiandien žymi šias tragiškas vietas Liaudiškių ir Pakutenių miškuose įspūdingais pavadinimais ir ne mažiau įspūdingi savo esme - „Durys“ ir „Spindulys-Žvaigždė“ Liaudiškių miške bei „Šviesos Žvaigždės Buveinė“ Pakutenių miške.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia  

Liaudiškių miške vokiečių įsakymu vietiniai policininkai ir baltaraiščiai nužudė 664 žydus: 230 vyrų, 275 moteris ir 159 vaikus.
Liaudiškių žudynių vietoje šiandien stovi Romualdo Kvinto paminklas „Durys“.
Liaudiškių miške iškilo ir paminklas „Spindulys-Žvaigždė“.
Mirčiai pasmerkti žydai sunkvežimiais buvo išvežti į Liaudiškių mišką, esantį apie 10 kilometrų atstumu nuo Šeduvos, ir ten sušaudyti.
Liaudiškių miške komisija surado keturias įvairių dydžių duobes su lavonais, kuriose, pagal liudininkų pasakojimus, buvo užkasta daugiau kaip 700 Šeduvos gyventojų kūnų.
Paminklas „Šviesos Žvaigždės Buveinė“ kraupią istoriją primena apsilankiusiems Pakutenių miške.
1941 m. rugpjūčio viduryje netoli Kauleliškių kaimo buvo nužudyti 27 žydų vyrai, tarp jų ir rabinas Modechajus Dovydas Henkinas. Čia buvo nužudyti ir 35 Raudondvario dvare dirbę žydų vyrai.
Šeduvos žydų žudynių vieta ir kapas Pakutenių miške – Valstybės saugomas kultūrinio paveldo objektas.
Pakutenių žudynių vietoje, pagal vietos gyventojų pasakojimus, buvo sušaudyti nedarbingi, seni vyrai. Vytauto SIMELIO nuotr.
Komentarus prašome rašyti etiškai, už jų turinį portalo administratorius neatsako.

Susijusios naujienos

Tokiu pavadinimu tradicinė skaitymo akcija šiemet rajone vyko gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo,...

Šiaulių kultūros centre „Laiptų galerija“ atidaryta radviliškiečio ...

Radviliškio viešojoje bibliotekoje lankėsi žurnalistas, laidų vedėjas, o dabar jau ir rašytoj...
Radviliškiečius į Kultūros rūmus pakvietė Rimanto Petriko paroda „Gamtos kerai“. Rimantas ...
Baisogalos mokyklos–darželio auklėtiniai kiekvienais metais sveikina savo mamas, skirdami joms p...
Neseniai iš Maskvoje vykusio tarptautinio vaikų ir jaunimo chorų festivalio-konkurso „Zvučit M...
Radviliškio viešojoje bibliotekoje surengtas seminaras „Bibliotekos žaisloteka: realybė ir viz...
Radviliškio miesto kultūros centras Gegužės 2-31 d. Fotografo Rimanto Petriko personalinė paro...
Viešosios bibliotekos Konferencijų salėje suburtos geriausios ir daugiausiai skaitančios Radvili...
2014 m. birželio 10–12 dienomis Radviliškio miesto kultūros centras organizuoja nemokamą vaik...
1989 m. rugpjūčio 23 d. žmonės iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos sudarė ilgiausią
Radviliškio miesto kultūros centras Gegužės 2-31 d. Fotografo Rimanto Petriko personalinė par
Kalendorinė vasara prasidėjo dviem gražiomis šventėmis – birželio 1-oji, Tarptautinė vaikų...
Radviliškio viešosios bibliotekos Paveikslų galerijoje baigta eksponuoti Gitanos Evseičikaitės ...
Gegužės 31 dieną jubiliejinė – 50-oji – „Poezijos pavasario 2014“ paukštė „nutūpė...
Radviliškio miesto kultūros centras Birželio 8 d. Kojinių mezgimo čempionatas ir folkloro šve...
Ir vėl pražydo ilgai lauktos putotos kvapniosios alyvos ir vėl į Raudondvario kaimo biblioteką ...
Šeduvoje įvyko respublikinis jaunimo ir suaugusiųjų vokalinių ansamblių festivalis-konkursas ...
Radviliškio miesto kultūros centras Birželio 14 d. 13.00 val. Gedulo ir vilties dienos renginys ...
Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Burbiškio dvaro kino salėje veikia tapytojos ...
Radviliškio miesto kultūros centras Birželio 23–24 d. 22.00–2.00 val. Vasarvidžio nakties p...
475-ąjį gimtadienį šventusi Baisogala savus ir viešinčius miestelyje svečius stebimo mokėjim...
Radviliškio miesto kultūros centras Birželio 28 d. 13.00–23.00 val. Radviliškio miesto švent...
Radviliškio parapijos tikintieji dalyvavo tradicinėje Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių...
Balsavimas
  • Taip, turi būti privalomas, nes kitaip pandemijos nesustabdysime.
  • Žmonės turi patys nuspręsti, ar nori skiepytis.
  • Skiepas neturi būti privalomas, bet nepasiskiepiję viešumoje turėtų nešioti kaukes.
  • Žmonės iš viso neturėtų skiepytis, nes tai juos pražudys arba slapta sučipuos.
Šiandienos Orai
REKLAMA

PRENUMERUOK INTERNETU

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas