Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Ką mena mauzoliejai?

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2016 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams.

Jau kiek anksčiau pristatėme dvi visiškai skirtingo likimo ištiktas rajono koplyčias-mauzoliejus. Rašėme, kad Šiaulėnų miestelio kapinių Šemetų koplyčia ir šiandien dvelkia amžinojo poilsio ramybe, o Polekėlės Daujotų koplyčia mena tik tragišką istoriją, kai išdraskius karstus joje buvo sumanyta įkurti užeigą.

Šįkart mūsų žvilgsnis nukrypo į ilgai paslaptyje buvusį rajono kampelį – Komarų giminės mauzoliejų. Pasirodo, patys baisogaliečiai ilgus metus nežinojo, kad po Baisogalos Švč. Trejybės bažnyčia amžinojo poilsio yra atgulę šios turtais pertekusios, tačiau niekada titulo neturėjusios giminės palikuonys.

Vienintelis toks rajone

Kuo šis mauzoliejus kitoks ir kodėl jis vertas skaitytojų dėmesio? Jis, kaip sako Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, yra vienintelis toks visame Radviliškio rajone. Jeigu koplyčia-mauzoliejus yra pastatas, kuriame įrengta ir laidojimo vieta bei įrengti rūsiai su kriptomis, kuriose anuomet stovėjo karstai, tai po Baisogalos Švč. Trejybės bažnyčia įrengtas rūsys atrodo visiškai kitaip.

Baisogalos bažnyčios galinėje pusėje matosi durys į Komarų šeimos laidojimo rūsį. Šiandien jos – plačiai pravertos visiems.

„Seniau niekas nežinojome, kad toks mauzoliejus išvis egzistuoja. Tik apie 1980 metus išgirdau tai iš vieno klebono. Seniau čia buvo laikomi keli rakandai. Nors patalpa ir nebuvo paversta visišku sandėliu, čia šventos auros tikrai nebuvo“, – pasakoja R. Vaitkevičienė.

Moteris džiaugiasi, kad Baisogalos parapijos klebonas Tomas Janavičius šią situaciją pakeitė: „Jei mauzoliejus, kuriame iš tiesų yra atgulę garsiosios Komarų giminės palikuonys, seniau neatliko paskirties, tai šiandien situacija yra visai kitokia. Klebono iniciatyva prieš Vladislovo Komaro gimimo jubiliejinę šventę mauzoliejus buvo „prikeltas“. Čia perklotos plytelės, įrengta vandens kanalizacija. Šiandien smagu matyti, kad mauzoliejuje tvyro šventumas. Čia nuolat dega žvakės, pamerkiamos gėlės, o ir žmonės kada tik panorėję gali pagerbti Komarų giminės atminimą“.

Giminė, su kuria siejama miestelio antrojo ekonominio pakilimo banga

Apie Komarų giminę Baisogalos istorinio-kultūrinio paveldo kaupimo ir išsaugojimo iniciatyvinės grupės narė R. Vaitkevičienė gali kalbėti valandų valandas. Būtent ji jau daugelį metų renka medžiagą apie Baisogaloje gyvenusias tris Komarų kartas. Pati moteris sako, kad jau seniai rūpėjo grąžinti moralinę skolą giminei, su kuria siejama miestelio antrojo ekonominio pakilimo banga: „Tai turėjo būti renginys, siejamas su kuria nors svarbia giminės data. Kadangi šaltiniuose buvo nurodomi skirtingi paskutiniojo dvaro savininko Vladislovo Komaro gimimo metai, rūpėjo išsiaiškinti tikslią V. Komaro gimimo datą, nes viena iš datų reiškė, jog 2014-ieji būtų jubiliejiniai metai“.

Save trečios kartos baisogaliete vadinanti R. Vaitkevičienė pasakoja, kad idėja netruko virsti realybe. Leidus Baisogalos parapijos klebonui Tomui Janavičiui, ji kartu su bendraminte Ina Stuoge ne vieną valandą praleido bažnyčios zakristijoje, ieškodamos devynioliktojo amžiaus foliantuose V. Komaro gimimo ir krikšto datų: „Paaiškėjo, kad V. Komaras gimęs 1879 metų spalio 26 dieną, tad jubiliejinę šventę Baisogaloje buvo nuspręsta surengti 2014-ųjų spalio 25-ąją, V. Komaro 135-osios gimimo dienos išvakarėse“.

Džiaugiamasi, kad šventė pavyko: „Vienas iš šventės akcentų buvo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio aukojamos šv. Mišios už visą Komarų dinastiją. Baisogalos bažnyčia buvo pilnutėlė vietos gyventojų, panorusių išklausyti Mišių ir iš Jo Eminencijos lūpų išgirsti, kokie yra Komarų nuopelnai kraštui. Prieš Mišias vienas iš Komaro palikuonių iškilmingai įnešė į bažnyčią vėliavą su giminės herbu. Po Mišių visi susirinko bažnyčios šventoriuje. Čia vyskupas pašventino koplytstulpį Vladislovui. Jį išdrožė ir priešais Komarų giminės mauzoliejų pastatė baisogalietis medžio drožėjas Edvardas Bielokopytovas. Koplytstulpyje išdrožti žodžiai: „Komarams dėkingi baisogaliai“.

Bažnyčioje – šeimos ložė

Šiandien Baisogalos bažnyčios presbiterijos dešinėje, ant sienos, yra graži neorenesansinių-neoklasicistinių formų balto marmuro paminklinė lenta. Kaip rašo istorijos mokytojas Evaldas Tamulionis, ji skirta būtent jubiliejinėje šventėje pagerbtam bažnyčios fundatoriui Vladislovui Komarui, kurio bareljefinis portretas pavaizduotas šioje lentoje. Po portretu – ir jam dedikuotas lenkiškas tekstas. Presbiterijos kairėje – gražių ir elegantiškų neobarokinių-neogotikinių formų Komarų šeimos ložė. Virš jos – giminės herbas „Komar“ bei pažymėti bažnyčios pastatymo metai. R. Vaitkevičienė pasakoja, kad taip ložėje sėdintys fundatoriaus šeimos nariai pamaldų metu galėjo priešais save matyti fundatoriaus paminklinę lentą, kaip dėmesio ir pagarbos vertą ženklą. Spėjama, kad ložė tikriausiai sukurta dar esant gyvam Vladislovui Komarui, o paminklinę lentą užsakė fundatoriaus sūnus taip pat Vladislovas.

Mūrinė dabartinė Švč. Trejybės Baisogalos bažnyčia pastatyta 1882 metais, nugriovus senąją 1782 metais pastatytą medinę bažnyčią. Žinoma tai, kad vidaus reikalų ministras 1877 metais leido Baisogalos dvaro savininkui Vladislovui Komarui statyti naują, 28 653 rublių sąmatinės vertės bažnyčią.

Naujoji bažnyčia pastatyta senosios priekyje, su vienu apie 35 metrų aukščio bokštu. Ji yra 44,8 metro ilgio ir 19 metrų pločio. Kaip rašo apie fundatorių atminimo ženklus rajono bažnyčiose faktus rinkęs Evaldas Tamulionis, paminklinė ir antkapinė lentos bei šeimos ložė sudaro labai gražią, įdomią ir darnią visumą: „Tokia jungtis gana reta Lietuvos bažnyčiose, labiau paplitusi Vakarų bei Vidurio Europos bažnyčiose. Puikus, panašus pavyzdys – Rietavo Oginskių ir Rokiškio Tyzenhauzų giminių palaidojimai bei įamžinimai. Fundatorių biustus, ložę bei palaidojimus galima pamatyti ir garsioje Prahos Šv. Vito katedroje“.

Greta atgulė ir abi žmonos

Pagrindinis akcentas, į kurį šiandien krypsta daugelio akys, mauzoliejus – išties vertas dėmesio. Žinoma, kad tai – senoji kapinių vieta. Šiandien tai vieta po dabartinės bažnyčios presbiterija. Ant balto marmuro plokščių esantys aukso spalvos lenkiški užrašai žymi Komarų šeimos mirusiuosius.

Laidojimo rūsio viduryje – paties fundatoriaus Vladislovo Komaro antkapinė lenta. Nuo jos į dešinę – pirmajai žmonai Kotrynai Zajačkovskytei skirta lenta. Jos palaikai iš šventoriaus į naujosios bažnyčios mauzoliejinį rūsį perkelti 1885 metais, prabėgus dvylikai metų nuo jos mirties. „Su pirmąja žmona jis susilaukė dviejų vaikų. Deja, vienas iš jų, Zigmantas, nesulaukęs nė metukų, mirė 1846 metais. Jis buvo palaidotas senosios Baisogalos bažnyčios šventoriuje. Dabar tai – vieta priešais kleboniją. Dar ir šiandien yra išlikęs jam skirtas paminklas. Kodėl berniuko palaikų niekas neperkėlė – nežinia“, – pasakoja R. Vaitkevičienė. Jos teigimu, dukra Jadvyga užaugo, ištekėjo už grafo Henriko Zabielos ir išsikėlė į Kėdainių rajoną, kuriame ir palaidota.

Mirus Kotrynai Komarienei, 1875 metais Vladislovas Komaras vedė antrą kartą. „Įdomu tai, kad eidamas 60-uosius metus jis su ja susilaukė dar šešių vaikų. Su Ona Končaite, kuriai skirtą antkapinę lentą galima šiandien išvysti į kairę nuo fundatoriaus Vladislovo Komaro antkapinės lentos, jis susilaukė trijų dukterų ir trijų sūnų.

„Vienos merginos žūtis labai sukrėtė tėvą. Ji čiaužydama rogutėmis ant vieno iš tvenkinių susitrenkė inkstus. Ją vežiojo po visą Europą, tačiau niekas negalėjo išgydyti. Tėvas buvo pareiškęs, kad jei įvyks stebuklas ir dukra pasveiks, jis pastatys auksinę jos skulptūrą. Deja, mergina, sulaukusi dvidešimties, mirė. Ji atgulė taip pat mauzoliejuje po Baisogalos bažnyčia“, – pasakoja R. Vaitkevičienė.

Kitų vaikų likimas – ne toks skaudus. Sūnus Merardas Krokuvoje susituokė su Marija ir Gelgaudiškio dvare sukūrė šeimą. Duktė Marija ištekėjo už Guršno dvaro savininko Kazimiero Lipskio Vakarų Prūsijoje. Duktė Kotryna šeimą sukūrė su Konstantinu iš Raguvėlės dvaro. Apie sūnų Juozapą žinoma tai, kad jis gimė 1884 metais, tačiau mirties data dar neišaiškinta.

Po tėvo mirties 1896 metais Baisogalą paveldėjo vyresnysis sūnus Vladislovas, gimęs 1879 metais, nors antkapinėje lentoje nurodyti 1885 metai. Vėliau jis vedė Lenkijos kunigaikštytę Rožę Voronieckytę. Jis mirė 1941 metais Sibiro lageryje, o žmona, pasitraukusi į Lenkiją, ten mirė 1962 metais. Būtent jų antkapinė lenta šiandien mena tik jų atminimą. Kaip pasakoja R. Vaitkevičienė, šis kapas – tik menamas, nes palaikai taip ir nebuvo perkelti. Tiesa, čia atgulė jų dukra Jagula, pirmojo pasaulinio karo metais gimusi Kaukaze. „Ji mirė vos šešerių, tačiau priežastis iki šiol nežinoma“, – sako R. Vaitkevičienė.

Komarų nuopelnai Baisogalai ir Lietuvai

Moteris pasakoja, kad jau daugelį metų Baisogala garsėja respublikinės reikšmės architektūros paminklu – Komaro dvaro sodybos ansambliu. Miestelio centre į 35 metrų aukštį stiebiasi ir Komarų funduotos Švč. Trejybės bažnyčios bokštas. Apie tai, kad Baisogalos žemėje ryškų istorinį, ekonominį ir kultūrinį pėdsaką paliko Komarų giminės žmonės, moteris yra ir rašiusi.

Pateikiame ištrauką jos parengtos publikacijos, pasirodžiusios po jau minėtos jubiliejinės šventės: „Baisogalos miestelio istorijoje ryškūs du jo ekonominio pakilimo etapai. Pirmasis apima laikotarpį nuo šešioliktojo iki septynioliktojo amžiaus vidurio, kai dvaras ir besikurianti šalia jo gyvenvietė gyveno ekonominio klestėjimo laikotarpį (iki švedų ir rusų kariuomenių invazijų į Lietuvą). Antrasis ekonominio pakilimo laikotarpis siejamas su Komarų dinastija Baisogaloje. Jų valdymo laikotarpis – 1830–1940 metai. Vladislovas. Agronomo tėvas (1810-1896) 1882 metais fundavo Baisogalos bažnyčios statybą. Jo rūpesčiu dvaras įgijo šiandieninį pavidalą. Paskutiniojo Baisogalos dvaro savininko Vladislovo Komaro (1879-1941) šeimininkavimo metu Baisogala buvo Lietuvos žemdirbystės mokslų Meka: kaip pavyzdingas ūkininkas ir gabus agronomas, naudodamas pažangius agronomijos mokslo metodus, Komaras savo dvarą pavertė reprezentaciniu ūkiu.

Baisogaloje V. Komaro iniciatyva buvo įkurtas Kauno gubernijos Žemės ūkio tyrimų skyrius su tyrimų stotimi ir pavyzdiniu ūkiu (ūkis – paties V. Komaro). Iki Pirmojo pasaulinio karo Baisogalos bandymų stotis buvo pagrindinis Lietuvos žemės ūkio bandymų planavimo, kontrolės ir koordinavimo centras.

Čia 1911 metais buvo pradėtas augalų selekcijos darbas. Stotyje ir penkiuose jos bandymų punktuose buvo atliekami žemės ūkio augalų veislių palyginimo, tręšimo ir naujų augalų auginimo bandymai. Veikė net dvi laboratorijos: fitopatologijos ir chemijos.

Komaro dvare buvo plėtojamas veislinių gyvulių auginimas krašto poreikiams. Pagal sutartį su Lietuvos žemės ūkio akademija V. Komaras sudarė sąlygas studentams atlikti gamybinę mokymo praktiką jo valdomame ūkyje. Į pavyzdinį Komaro ūkį buvo vežamos ekskursijos.

V. Komaras mokėsi Vokietijoje ekonomikos ir agronomijos, todėl naujovės jam nebuvo svetimos. Jis vienas iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo laukus tręšti gyvulių kaulų trąšomis, net buvo įsirengęs kaulų deginimo fabrikėlį.

Komaro dvare veikusi spirito varykla buvo viena iš didžiausių Lietuvoje. Pirmosios Respublikos (1918-1940) laikotarpiu V. Komaras savo ūkyje augino bulves ir iš jų varė spiritą valstybės monopoliui. Jis prieš Pirmąjį pasaulinį karą nudrenavo dvaro laukus ir pagerino pievas.

Baisogalos dvaro šeimininkui rūpėjo ir žmonių švietimas: jis paskyrė patalpas parapijos mokyklai, jas atnaujino ir mokėjo mokytojui atlyginimą.

Sovietų Sąjungai 1940 metais aneksavus Lietuvą, V. Komaras nepasitraukė į užsienį. Jis tikėjosi toliau tęsti agronomo veiklą ir teprašė nedidelių patalpų šeimai, tačiau buvo areštuotas, kurį laiką kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, vėliau ištremtas į Pietų Sibirą, kuriame 1941 metais mirė.

Komarų palikuonys padovanojo miesteliui architektūros paminklą – dvarą su devyniolika jo ansamblį formuojančių pastatų“.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia