Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Baisogalos dvaro sodyba. Istorija ir dabartis

Aušra LAURINKIENĖ

„Radviliškio naujienų“ savaitraštis, įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalinai finansuojamą 2015 metų kultūros, šviečiamosios veiklos projektą „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“, tęsia straipsnių ciklą, skirtą rajono kultūros paveldo objektams. Šiandien pristatome didingą ir reikšmingą Radviliškio rajono objektą – Baisogalos dvarą.

Vietiniams – ir pasimatymų, ir poilsio vieta

18-19 amžiuje statytas klasicizmo ir istorizmo architektūros stilių atspindžių turintis Baisogalos dvaro ansamblis yra vienas iš žymiausių architektūros paminklų Lietuvoje. Iki šių dienų yra išlikę 19 dvaro sodybą formuojančių elementų, įdomiausi iš jų – centriniai dvaro rūmai, arklidės, ratinė, virtuvė ir sandėlis.

Rūmus supa 12 hektarų ploto parkas, įkurtas dar 19 amžiuje. Jame – nemažai egzotinių veislių medžių, yra tvenkinių, išlikusios senų liepų ir kaštonų alėjos, vienos iš jų gale – dekoratyvūs dvaro vartai.

Dvaro kompleksas, iš kurio technikos istorijai yra svarbūs išlikę dvaro architektūriniai pastatai: vėjo malūnas, spirito varykla ir kalvė, 1997 metais įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Anot specialistų, malūnas vertingas kaip praeities specifinės gamybinės paskirties objektas, be to, tai vienas iš gražiausių mūrinių vėjo malūnų Lietuvoje.

Spirito varyklos pastatas reikšmingas savo tūriu ir vieta sodybos ūkinės gamybinės zmonos kompozicijoje, o kalvėje ir šiandien būtų galima atkurti ir demonstruoti kalvystės meną. Tiesa, malūnas, kalvė ir spirito varykla pagal pirminę savo paskirtį nenaudojami. Šiuo metu malūnas neeksploatuojamas, o buvusi spirito varykla bei kalvė tarnauja kaip sandėliai.

Nepaisant to, dvaras bei jo teritorija vietinius ir svečius traukia it magnetas. Čia susitinka įsimylėję paaugliai, renkasi mamos su vaikais ir laiką leidžia vietos senoliai. Kiekvienam, gyvenančiam Baisogaloje, dvaro teritorija yra neabejotinai įaugusi į širdį.

„Lankausi čia beveik kiekvieną vakarą. Man gera mėgautis čia tvyrančia ramybe, pasivaikščioti tilteliais ar tiesiog pasėdėti ant vejos prieš didingą dvaro pastatą“, – sako Baisogalos dvaro parke sutikta vietos gyventoja Virginija. Ji, kaip ir daugelis baisogaliečių, sako neįsivaizduojanti miestelio be dvaro rūmų spindesio.

Atlikta restauracija

Tiesa, tokie, kokie jie yra dabar, rūmai tapo tik po restauracijos. Trejus metus trukusiam šio kultūros paveldo objekto restauravimui Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos skyrė beveik 870 tūkstančių eurų.

Restauravimo metu buvo atlikti stogo dangos, stogo medinių konstrukcijų elementų avarinės grėsmės pašalinimo darbai. Sutvarkyta pastato lietaus vandens nuvedimo sistema, įrengta aktyvinė žaibosauga ir lietvamzdžių šildymo sistema. Nuo kaminų, karnizų, kupolo posparnių ir fasado pašalintas suiręs, atšokęs ir pažeistas tinkas. Atlikti mūro restauravimo darbai atstatant autentiškus profilius, sutvirtinti plyšiai, tinkas atstatytas restauraciniais skiediniais.

Baisogalos seniūnas Romas Kalvaitis pasakoja, kad pagal išlikusius autentiškus fragmentus renovacijos metu taip pat atkurti ir restauruoti sunykę fasadų dekoro elementai – piliastrai, sandrikai, modiljonai, o langai ir durys buvo gaminamos ir restauruojamos pagal išlikusius autentiškus fragmentus, išsaugant jų tipą, medžiagos tipą, langų sudalinimą.

Sutvarkyti ir šoniniai lauko laiptai, atstatytos laiptų pakopos, sienučių ir stulpelių profiliai, restauruotos balkono ir terasos ketaus tvorelės. Remiantis Vilniaus apskrities archyvo projektine dokumentacija, buvo nudažyti fasadai.

Atliekami reikšmingi tyrimai

Baisogalos dvaro ansamblis Radviliškio rajone – vienas iš geriausiai išsilaikiusių dvarų Lietuvoje, vertingas klasicizmo ir istorizmo laikotarpių stilių ansamblis. Jau daugelį metų Baisogalos dvaru rūpinasi Lietuvos gyvulininkystės institutas, pratęsdamas paskutinio jo savininko Vladislovo Komaro ūkininkavimo tradicijas bei nešdamas pavyzdinio ūkio vardą.

Nedažnas turbūt yra girdėjęs, kad Baisogalos gyvulininkystės institute tyrinėjamos ir saugomos tradicinės Lietuvoje sukurtos naminių gyvulių veislės. Rajono meras Antanas Čepononis sako, kad tas tęstinumas ne atsitiktinis – taip surastas ir atgaivinamas vietovės savitumas, suteikiantis išskirtinumo, užtikrinantis patrauklumą. O svarbiausia tai, kad čia puikiai dera mokslinė, kūrybinė ir meninė–kultūrinė veikla.

„Aš manau, kad Baisogalos gyvulininkystės instituto dvaras turi didelę reikšmę ne tik kaip rajono kultūros paveldo objektas. Jo išliekamoji vertė šiandien turi didelę prasmę ir visos šalies mastu, nes tokių dvarų, kurie būtų pritaikyti ne tik turistų vizitams, bet ir mokslinei tiriamajai bei administracinei veiklai – nėra daug. Baisogalos dvaras, kaip ir Burbiškio dvaras, kurio paskirtis yra visiškai kita, yra neabejotinai vieni iš svarbiausių rajono kampelių“, – „Radviliškio naujienoms“ sako rajono vadovas.

Čia – ir reikšmingi tyrimai, ir garsūs festivaliai

O atliekamų tyrimų svarba abejoti niekas nedrįsta – 1952 metais dvare įkurtas ir iki šiol veikia Lietuvos gyvulininkystės institutas. Čia atliekami ilgalaikiai moksliniai tyrimai, susiję su gyvulių veislių gerinimu, selekcijos ir veisimo metodų tobulinimu, senųjų veislių genofondo išsaugojimu, gyvūnų mitybos, šėrimo bei pašarų gamybos ir paruošimo problemomis.

Institute buvo sukurta Lietuvos baltųjų kiaulių veislė, tobulinamos Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų galvijų, Lietuvos juodgalvių avių veislės. Paruošta „Veislinių bulių laikymo ir naudojimo Lietuvos technologija“, taikoma galvijų embrionų transplantacija. Parengti šalies žemės ūkio gyvūnų mitybos ir efektyvaus pašarų panaudojimo moksliniai pagrindai. Nuo visiško išnykimo išsaugotos ir tiriamos senosios Lietuvos žemės ūkio gyvūnų veislės. Kuriamos ir diegiamos gyvūnų laikymo technologijos, tausojančios aplinką ir užtikrinančios jų gerovę.

Seniūnas R. Kalvaitis pasakoja, kad jau tampa tradicija Baisogalos dvare rengti Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro ir Lietuvos nykstančių ūkinių gyvūnų augintojų asociacijos konferenciją–parodą „Senosios ūkinių gyvūnų veislės ir jų panaudojimo maisto ūkyje bei kaimo veikloje būdų paieška“.

Jo teigimu, jeigu ne minėtos konferencijos, gal ne visi žinotų apie genofondo gyvūnus: vietines su karoliukais kiaules, šėmus ar baltnugarius galvijus, apie vištines žąsis. Galiausiai nežinotų ir to, kad žemaitukais į žygius jodavo dar Vytautas Didysis ir kad Žalgirio mūšyje šuoliavo būtent žemaitukai.

Greta mokslo šliejasi ir menas – dvaro rūmuose rengiamos konferencijos, poezijos šventės, parodos, koncertai. Baisogalos dvare vyksta Pažaislio ir Tytuvėnų muzikos festivalių koncertai, rengiami folkloro ansamblių sambūriai.

Pavyzdiniu buvęs Baisogalos dvaras toks lieka ir dabar

Istorijos šaltiniai mena, kad iki Pirmojo pasaulinio karo ant dvaro rūmų rotondos kupolo stovėjo Mikelandželo skulptūros kopija, dabar stogą puošia tik žibintas. Rūmų vidus puikavosi prabangiu savitumu ir turtingais interjerais.

Vertingiausia dalis – dekoratyvinė medžio drožyba – išliko iki šių dienų. Tai gėlių ornamentu drožinėti platūs laiptai su puošnia arka, antrojo aukšto sienų ąžuoliniai paneliai, įvairiais raštais puošti kambarių parketai.

Be viso to išliko daug freskų, gipsatūrų, glazūruotų koklinių krosnių, marmuro palangių. Tačiau visas kilnojamasis turtas 1915 metais buvo išgabentas į Smolenską.

Šiuo metu dvaro rūmai gerai prižiūrėti, nuolat remontuojami. Po truputį tvarkomi ir kiti dvaro statiniai. Seniūnas R. Kalvaitis didžiuojasi, kad pavyzdiniu buvęs Baisogalos dvaras toks yra ir dabar.

Dvaro istorija

Baisogalos dvaras formavosi trimis etapais.

Pirmasis 1796–1830 metais, tuomet buvo suformuota centrinė sodybos dalis (rūmai, arklidė su ratine, svirnas su virtuve, pagrindinis kelių tinklas).

Antrasis etapas – tai 1830-1896 metai, per kurį sodybos teritorija išplėsta, įveisiamas parkas, praplečiami rūmai, pastatoma ledainė, kumetynas, vėjo malūnas, formuojamas ūkinis gamybinis sektorius.

Trečiajame etape 1896–1912 metais toliau vystoma gyvenamoji reprezentacinė zona.

Baisogalos dvaras buvo vienas iš didžiausių Vidurio Lietuvoje. 1830 metais dvarą įsigijo Napoleono armijos pulkininkas Juozapas Komaras.

1820-1840 metais vyko didieji rūmų pertvarkymai, tam reikiamas statybines medžiagas tiekė viename iš netoliese esančių Komarų dvarų įrengta plytinė ir kalkinė. Rūmai, parkas, kiti statiniai ir vėliau buvo nuolat tobulinami.

Mirus Juozapui Komarui, dvaras atiteko sūnui Vladislavui. Kitaip nei tėvas, jis apsigyveno dvare ir netrukus jo ūkis tapo vienu iš didžiausių pavyzdinių ūkių Vidurio Lietuvoje. Buvo sutvarkyti dirbami laukai, įvestas drenažas, įrengtas kumetynas, pastatyta ledainė, vėjo malūnas, įveistas parkas.

Po Vladislavo mirties 1896 metais dvaro valdymą perėmė jo sūnus, taip pat vardu Vladislavas. Įgijęs išsilavinimą Vokietijoje, jis įvedė daug modernių ūkininkavimo naujovių. Jo valdymo metu įrengta ir spirito varykla, kuri tarpukariu buvo viena iš didžiausių Lietuvoje.

1922 metais vykdant Lietuvos žemės reformą, Baisogalos dvarui, kaip ir daugumai kitų Lietuvos dvarų, buvo palikta tik 80 hektarų žemės. Tačiau atsižvelgus į pažangų Komaro ūkininkavimą buvo padaryta išimtis. Kaip pavyzdiniam dvarui buvo prijungtos apylinkių žemės ir dvaras su 1010,39 hektarų žemės tapo vienu iš didžiausių Lietuvoje.

1940 metais atėjus sovietų valdžiai, dvaras buvo nacionalizuotas ir jame, kaip ir didžiojoje daugumoje Lietuvos dvarų, įkurdintas tarybinis ūkis.

Vladislavą Komarą ištrėmė į Sibirą, Karlagą, Karagandos srityje, kuriame jis 1941 metais mirė.

Per Antrąjį pasaulinį karą rūmų patalpose veikė karo ligoninė.

Karui pasibaigus čia veikė Baisogalos mokykla.

1948 metais įkurta Gyvulininkystės bandymų stotis ir eksperimentinis ūkis, vėliau iš Vilniaus atkeltas Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos mokslinio tyrimo institutas.

Ratinėje-žirgyne buvo įrengtas vaikų darželis, vėliau – instituto bibliotekos knygų saugykla.

Rubriką „Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone“ remia