NULL

Komentaras: baisiau už koronavirusą – žmonių pagieža

„Iššaudykime visus, kurie užsikrėtė koronavirusu, ir padekime jų namus, o visus, kurie pastarosiomis savaitėmis grįžo į Lietuvą iš užsienio, prikalkime prie kryžiaus. Tegul dvesia, rupūžės!“ – panašūs radviliškiečių raginimai socialiniuose tinkluose pastaruoju metu sulaukia gausybės palaikymo ir pritariančių kraštiečių balsų.

Kol kas tai tik pikti raginimai, kurie turbūt ir liks kalbomis, bet mane nuo panašių pasisakymų nukrečiašiurpas. Nes prisimenu, kad dar ne taip seniai mūsuose atsirado žmonių, kurie paėmę į rankas šautuvą be sąžinės graužimo paleido kulką į niekuo dėtą žydą. Ir nesvarbu, kad jo krautuvėlėje dar prieš savaitę pirko maistą ir labinosi susitikę gatvėje.

Ir tada daugelis netikėjo, kad atsiras lietuvių, kurie paklus vokiečių raginimui žudyti žydus, bet masinė panika, peraugusi į psichozę, yra sunkiai prognozuojama.

Užpuolus klastingam virusui vieni iš pirmųjų Radviliškio rajono medikams pagalbos ranką ištiesė būtent žydai – Šeduvos memorialinis žydų fondas Radviliškio rajono savivaldybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centrui paaukojo 15 tūkstančių eurų paramą saugos priemonėms įsigyti. Savivaldybės rezervą jau pasiekė už šias lėšas įsigytų vienkartinių medicininių kaukių, ir vienkartinių kombinezonų su gobtuvais siunta. Kita dalis siuntos – respiratoriai – už likusias lėšas jau pakeliui.

O kaip su savo tautiečiais elgiamės mes patys – lietuviai? Socialiniuose tinkluose iki šiol netyla prakeiksmai ūkininkui iš Raudondvario, kuriam pirmajam mūsų rajone diagnozuotas susirgimas koronavirusu. Nors žmogus jau pasveiko, bet jam iki šiol prikišama medžioklė, kurioje sudalyvavo būdamas saviizoliacijoje.

Ir kokių tik epitetų apie save neprisiklausė šis žmogus tuo metu, kai klastingas virusas grasino atimti gyvybę. Tarsi to būtų dar maža, jis ir jo šeima iki šiol turi kentėti liejamą tulžį, kuri turbūt baisesnė už patį susirgimą, nes jis truko vos porą savaičių, o žmonių pagieža neturi galiojimo termino pabaigos.

Ar Radviliškio rajone gyvena vien šventuoliai, kad už žmogišką klaidą yra pasirengę savo kaimyną užmėtyti akmenimis? Juk žmogus galvojo, kad yra sveikas, ir nieko nenorėjo užkrėsti. Negi nė vienas socialinių tinklų „teisėjas“ nėra gyvenime suklydęs ar pasielgęs netinkamai?

Paklauskime savęs visi: ar prieš įvedant karantiną tikėjome, kad virusas iš Kinijos pasieks Lietuvą? Ar nepasišaipėme iš gąsdinimų, kad užkratas ateis ir į Lietuvą? Ar klusniai užsidėjome apsaugines kaukes, vos tik paskelbus rekomendacijas jas dėvėti? Ar su šeimos nariais nenuėjome į parduotuvę drauge? Ar nepaspaudėme rankos kaimynui? O gal čiaudėdami nesusizgribome nosį įkišti į alkūnės linkį? Ar parėję iš parduotuvės nepamiršome nusiplauti rankų, išdezinfekuoti batų ir pirkinių? O juk dėl kiekvienos tokios klaidos galėjo užsikrėsti žmonės. Sau esame atlaidūs, o už kito klaidą esam pasiruošę jį gyvą suėsti.

Neapykantos kupinų žinučių sulaukia ir skaudžią netektį išgyvenanti Šeduvos malūno savininko šeima, nors yra išsityrusi, visi testai neigiami ir sąžiningai laikosi saviizoliacijos taisyklių. Šiems žmonėms dabar ir taip sunku, bet vietoj paguodos ir užuojautos jų adresu skrieja tulžingi pasisakymai ir pasmerkimo žodžiai.

Kiekvienąkart, kai tik pranešama apie naują susirgusį rajono gyventoją, iš karto pasipila griežti reikalavimai paskelbti tokių žmonių vardus, pavardes ir adresus. Akivaizdu, kad tie, kurie prašo pavardžių ir adresų, nesiruošia susirgusiesiems siųsti gėlių, šilto maisto ar linkėjimų pasveikti.

Prasideda įvairūs spėliojimai, gal čia tas, nes jis buvo užsienyje, o gal anas, nes jis pažįstamas su tuo, kuris jau serga…

Baimėje gyvenantys žmonės tiesiog ieško atpirkimo ožio, ant kurio galėtų išlieti susikaupusį pyktį. Ir dažnas net pamiršta, kad tikrasis priešas, prieš kurį visi kovojame, nematomas plika akimi – tai virusas.

Pykčio banga šliūkštelėjo ir ant visų, kurie prasidėjus panikai grįžo iš užsienio. „Kam jie grįžo, galėjo ir toliau sėdėti užsienyje“; „kodėl užsikrėtusiems žmonėms valdžia leidžia grįžti į Lietuvą“; „parvažiavę iš užsienio ir mus visus užkrės“, – trykšta pykčio fontanai.

Vos paskelbus apie Radviliškyje apvogtus automobilius, interneto „teisėjai“ nieko nelaukę visą kaltę suvertė tiems, kurie grįžo iš užsienio, nors net pati policija nežino, kas šių nusikaltimų kaltininkas. Tai gali būti ir koks vietinis „bomželis“, kurio tolimiausia kelionė driekėsi iki artimiausio prekybcentrio alkoholio skyriaus, bet liaudžiai tai nesvarbu, nes liaudis žino, kad dėl visko kalti yra „jie“ – grįžusieji iš užsienio. Tarsi mūsų pačių šeimose nebūtų artimųjų, kuriems sotesnio kąsnio teko ieškoti užsienyje, ir tarsi visi jie ten ne sunkiai dirbo, o gyveno iš vagysčių.

Šiandien užkrato nešiotojais galime būti kiekvienas iš mūsų – ir tas „bomželis“ iš alkoholio skyriaus, ir iš užsienio parvykęs tautietis, ir parduotuvės kasininkė, ir net mūsų patys artimiausi žmonės, ir net kiekvienas iš mūsų, todėl dabar ne laikas skaldyti visuomenę į „jie“ ir „mes“.

Koronavirusas mus visus susodino į vieną valtį, kurią įsiūbavę nuskęsime visi kartu, ir tik drauge sutartinai irkluodami saugiai pasieksime krantą.

Koronavirusas gali susargdinti mūsų kūnus, bet neleiskime jam užkrėsti mūsų minčių, įsiskverbti į mūsų protus ir pasiglemžti žmoniškumą.

Linas GARBENIS, „Radviliškio naujienų“ redaktorius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE