Kleboniškių kaimo muziejus sukvietė į linksmą linarovio talką
Norėdamos atgaivinti linininkystės tradicijas Kleboniškių kaimo buities muziejaus darbuotojos pakvietė būrį muziejaus lankytojų į pirmąjį netradicinį renginį. Rugsėjo 13 dieną čia virė smagi linarovio talka, pasibaigusi patalkių vaišėmis.
Kartu su Šeduvos kultūros ir amatų centro folkloro ansambliu „Melnyčia“ (vadovė E. Stalgienė) neabejingi senosioms tradicijoms susirinkusieji atėjo į linų laukelį, kuriame užaugo baltažiedžiai linai „Snaigiai“ ir mėlynžiedžiai „Kastyčiai“.
Čia talkininkai buvo supažindinti su linarovio papročiais, tradicijomis, rodyta, kaip reikia linus rauti ir kaip juos surišti. Talkininkams buvo išdalinti linų ploteliai, vadinami „barais“. Nurovę linus talkininkai juos rišo į „saujas“ ir statė į gubas. Vieną gubą sudarė 12 saujų.
Talkos dalyviai labai energingai darbavosi linų laukelyje. Ansambliečiai jiems dainavo dainas ir sekė pasakojimus.
Bet kokia gi talka be pabaigtuvių vaišių! Visi darbštieji linų rovėjai vaišinosi pagal senovinį receptą pagamintu troškiniu bei kvapnia žolelių arbata. Talka baigėsi padėkomis vieni kitiems ir smagiais šokių rateliais.
Nurauti ir paruošti linai bus naudojami edukacinei programai „Lino kelias“, kurią muziejaus darbuotojai yra parengę lankytojams.
Linai lietuvių tradicijoje buvo ypatingas augalas. Be jo nebuvo įsivaizduojama nei kasdiena, nei šventės. Linininkystė ir audimo amatas apsuptas gausių tikėjimų. Tautosakoje, liaudies mene, liaudies dainose didelis dėmesys skiriamas ir linams, ir juos auginančiam žmogui. Deja, šiame naujų technologijų amžiuje dažnas nėra matęs kaip auga linai, žydi, nežino, kiek jėgų reikia nurauti linus, surišti, nuimti galvenas, o po to kloti į pievą, kad lietus išmerktų, išdžiovinti. Ilgas ir lino mynimo procesas, šukavimas, verpimas rateliu, audimas staklėmis.
Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio informacija