NULL

Vaikai – didžiausias motinos turtas

Aušra LAURINKIENĖ

Penki namuose krykštaujantys vaikai ir mylintis vyras – didžiausias Radviliškio rajono Džiugonių kaimo gyventojos Neringos Petrauskienės turtas ir džiaugsmas. Nors moteris retai randa laiko sau ir ryte nubunda su troškimu ilgiau pamiegoti, pažvelgusi į vaikų akis supranta – kukliuose namuose netrūksta laimės.

Vienas kitą atrado jau turėdami po atžalą

35-ąjį gimtadienį atšventusi moteris „Radviliškio naujienoms“ su šypsena vardija, kas ją kasdien išverčia iš lovos: „Dešimties Orestas, šešerių Urtė, dvejų metukų dvynukai Kostas ir Tomas bei dar šypsotis neišmokusi mėnesio amžiaus mažylė Viltė“.

Tiesa, Viltė – pirmoji jos biologinė dukrelė, nes Neringa ir Ovidijus Petrauskai vienas kitą atrado jau turėdami po atžalą. Moteris iš pirmosios santuokos jau augino tuomet septynerių Orestą, o vyriškis po kraupios nelaimės ir žmonos žūties rūpinosi trimete dukrele Urte.

Neringa Petrauskienė neslepia, kad auginti ir meile apgaubti nesavą vaiką kartais nebūna labai lengva: „Norėčiau, kad vyro dukra mane vadintų mama, – drėkstančias akis į šalį suka moteris. – Kaip bebūtų, aš jai esu vienintelė mama, kurią ji pažįsta. Tačiau santykiai nėra tokie, kokių norėtųsi. Matyt, čia ir yra mamos sugebėjimas – būti mama ne tik savo vaikams, bet ir vyro atžalai. Myliu ją labai stipriai ir tikiuosi, kad išauš diena, kai ji atsakys tuo pačiu. Ji manęs mama nevadina. Kreipiasi vardu. Niekada nepakeisiu tikros mamos, bet galiu būti jai geriausia antra mama, kokią tik galima įsivaizduoti“.

Vienas kitam padėjo atsitiesti

Moteris atskleidžia, kad ir jos, ir dabartinio vyro Ovidijaus gyvenimo istorijos buvo gana sudėtingos: „Mano pirmasis vyras nebuvo blogas, tačiau nesutapo charakteriai ir nusprendėme eiti skirtingais keliais. Po skyrybų turėjau draugą ir su vaiku gyvenau Kupiškyje, tačiau draugas nebuvo labai doras… Negalėjau žiūrėti, kaip bara ir auklėja sūnų, o ir su manimi negerai elgėsi, tad po kelerių metų nusivylusi grįžau pas tėvus į Prastavonių kaimą, kuris – visai šalia dabartinės mūsų gyvenamos vietos“.

Ovidijus tuo tarpu bandė išskapstyti iš gilios duobės. Neringa pasakoja, kad po žmonos žūties, jai iškirtus iš balkono, vyriškį apniko depresija, atsirado problemų su alkoholiu. Jis gyveno pas tėvus. Jo mama prižiūrėjo Urtę. Gyvenimas tikrai jo nemylėjo. Pateko į avariją, susižalojo akį: „Kai atradome vienas kitą, susitvarkė ir mano, ir Ovidijaus gyvenimas. Jis nebeišgėrinėja, o aš atradau laimę gero ir mylinčio bei šeimyniško vyro glėbyje“.

Sūnus ir vyras artimai nedraugauja, bet ir nesipyksta

Ovidijus ir Orestas nėra labai artimi: „Natūralu, nes Orestas turi tėtį, su kuriuo noriai bendrauja. Vyresnėlis dažnai būna pas senelius, mano tėvus. Ten ir kambarį savo turi, tad ir to ryšio nėra labai stipraus. Tiesa, pyktis jie nesipyksta. Juk nėra dėl ko“, – šypteli N. Petrauskienė.

Tiesa, dar prieš antrąjį vyrą, kai moteris su atžala gyveno Kupiškyje, teko ištverti daug visko: „Sunkiausia buvo ištylėti ir ramiai reaguoti, kai svetimas vyras barė vaiką tuomet, kai reikėjo jį pabarti. Norėdavosi įsikišti ir subarti… Bet dabar suprantu, kad gal taip ir reikėjo“.

Paklausta, kaip sūnus reagavo į naują šeimą, atsiradusią sesę, gimusius broliukus, o prieš mėnesį – ir dar vieną sesutę, daugiavaikė mama prisipažįsta, kad kartą ją nustebino vienas pokalbis su dešimtmečiu sūnumi: „Kalbėjau telefonu. Kai jis priėjęs paklausė, su kuo kalbu, pajuokavau, kad su bernais. Ir jis man tada pasakė, kad negalima kalbėti su bernais, nes Ovidijus supyks ir broliukai be tėčio liks… Tuomet supratau, kad vaiko širdyje likusi nuoskauda, jog jis auga ne su savo tėčiu“.

Slapčia viliasi savadarbių dovanėlių

Pašnekovė paklausta, ar kada tikėjosi, kad augins net penkis vaikus, neslepia visada maniusi, jog augins tik Orestą: „Bet kai susipažinau su antruoju vyru, taip išėjo. Džiaugsmo daug ir tikrai nesigailime. Tiesa, kartu apsigyvenome tik šeštąjį nėštumo mėnesį, kai laukiausi dvynukų Tomo ir Kosto. Nei dvynukai, nei dukrelė Viltė – neplanuoti. Bet laukti. Nesisaugojome, bet ir vaikų neplavanome. Nusprendėme laukti atžalų ir tiek. Dėl dvynukų – labai apsidžiaugiau. Ir pati norėjau būti iš dvynių, ir auginti dvynukus. Pliusai – jie neišlepę, o savarankiški vaikai. Dviem neįmanoma skirti tiek dėmesio, kiek auginant vieną vaiką. Jie užmiega savose lovelėse ir nekelia problemų. Mergaitė Viltė – mano išsvajotoji mergaitė“.

Artėjant Motinos dienai, N. Petrauskienė sako slapčia viliasi gauti rankdarbių, smulkių dovanėlių: „Nors tai – eilinė diena, bet tikiesi tų savadarbių smulkmenų. Mano sūnus Orestas ir be progos mėgsta atnešti gėlytę kur nors nuskynęs. Kartą, paprašęs močiutės pinigų, grįžo su gėlėmis. Jis mėgsta mane stebinti. Manau, kad jo panelei šiuo klausimu seksis“, – juokiasi moteris, ant rankų sūpuodama mėnesio dukrytę Viltę.

Aplinkiniai mano, kad esame kuoktelėję“

Kiekvieną rytą nubundanti su mintimis apie vaikus ir namų ruoštą, moteris neslepia – didžiausias troškimas tuomet būna ilgiau pamiegoti: „Norisi, kad jie pamiegotų ir galėtum ramiai pailsėti, bet keliesi, eini… Vyresnėlis eina į mokyklą, Urtė – į darželį, o ir dvynukai bei Viltė reikalauja dėmesio. Visus sutvarkyt, aprengt, apkuopt namus, paruošti valgyti… Jau pripratau prie tokio gyvenimo. Niekur nuo to nepabėgsi. Vyras supratingas ir padeda kiek išgali“.

Tiesa, N. Petrauskienė neslepia – aplinkinių požiūris ir kalbos apie daugiavaikes šeimas yra slegiantys: „Aplinkiniai yra labai žiaurūs. Nors niekada nesiklausau kitų kalbų ir, mano nuomone, man turi būti gerai, o ne mano kaimynei dėl mano gyvenimo, išgirstu visko. Tik viena mano draugė, kai pasakiau, kad laukiuosi, nuoširdžiai pasveikino. Visi kiti mano, kad su vyru esame kuoktelėję…“

Neringa Petrauskienė ir penkios kasdien džiuginančios atžalos.

Asmeninio albumo nuotr.

Prieš mėnesį pasaulį išvydusi Viltė – šeimos pagrandukė. Interviu metu mažylė buvo rami ir leido mamai ramiai dalytis savo gyvenimo istorija.

Dvynukai – labai savarankiški ir mamai nekelia jokių rūpesčių.

Nemažai gyvenimo kirčių patyręs Ovidijus Petrauskas su antrąja šeima ir vėl atrado pilnatvę.

Petrauskai vieningai sako, kad šeima – didžiausias turtas, tad vaikams pagal išgales siekia suteikti kuo geresnes sąlygas.

Šeimos galva savomis rankomis tvarko namą ir uoliai rūpinasi šeimos gerove.

Už penkiolika tūkstančių litų praėjusių metų liepą kuklų namą Radviliškio rajono Džiugonių kaime įsigiję Neringa ir Ovidijus Petrauskai džiaugiasi, kad tai – jų nuosavas būstas, kuriame auga laimingi vaikai.

Autorės nuotr.  

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE