NULL

Trečioji dzūko iš Radviliškio knyga

 

Marija KALVAITĖ

Garbaus amžiaus radviliškietis Jonas Česnulevičius nepaliauja stebinti – balandžio pradžioje jis pateikė skaitytojams trečiąją savo knygą „Fortune“. Pirmoji jo knyga „Šuoliuojantys arklys“ pasirodė 2011-aisiais, antroji – „Auksinio dinaro istorijos“ – praėjusiais metais. Visas tris autoriaus knygas išleido Rajono viešoji biblioteka.

Gyvenimo keliais ir takeliais

Jonas Česnulevičius, rajone gyvenantis nuo 1962-ųjų, save vadina radviliškiečiu, bet siela – tikrinis dzūkas iš Perlojos, juk ten jo gimtinė. Prisistatyme „Apie save“ rašo: „Esu dzūkas. Ne paprastas, o perlojiškis, o Perlojos respublikos prezidento sūnus“.

Baigęs Biržų pradžios mokyklą Jonas mokėsi Utenos, Alytaus Merkinės ir Vilniaus gimnazijose.

1942-aisiais, dar nepasibaigus mokslo metams, tėvui, Alytaus geležinkelio stoties budėtojui, paliepus, teko palikti mokslus geresniems laikams ir persikelti į Perloją, kurioje laukė darbai paveldėtame ūkelyje. Alytuje pasiliko tėvas ir gimnazistės seserys.

Porą metų jaunuolis buvo tapęs žemdirbiu, bet noras mokytis nugalėjo, gimnaziją baigė. Beveik ketverius metus vilkėjo karišką uniformą, grįžęs studijavo agronomiją Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Vilniaus universitete – rusų kalbą ir literatūrą. Dirbo dviejų respublikinių, trijų rajoninių laikraščių redakcijose korespondentu ir fotografu, mokytojavo Žemaitijoje.

Fotografija – antroji jo aistra po meškeriojimo, prisipažįsta autorius. Jis įamžinęs ne vieną širdį jam suvirpinusį peizažą ar išraiškingą portretą. O meškeriojimas – tai nepagydoma liga, kuria, sako, sergantis nuo vaikystės. Meškeriojant gali mąstyti, kurti, svajoti – aplink tyla, ramybė – laisvė mintims.

Dar vaikystėje jo širdin įsibrovęs traukinių šauksmas vis nedavė ramybės, gal, kad tai labai artima – tėvo darbo vieta – vis prie geležinkelio: tai stočių budėtojas, tai viršininkas. Gal dėl to ir sūnui netgi garvežio dūmai iš tolo kvepėjo. Tad įsiprašė į Radviliškio lokomotyvų depą. Iš karto – garvežio mašinisto padėjėju, vėliau – garvežio bei šilumvežio mašinistu.

„Ant bėgių“ pralėkė penkiolika metų. Buvo visko. Didžiuodavausi esąs šauniųjų geležinkelininkų šeimos narys, keikdavau savo viršininkus, geležinkelį, visą pasaulį… Teko susitikti su daugybe įvairiausių žmonių. Kartu dirbti, meškerioti, kiloti bokalą, ginčytis, bartis. Teko išgirsti, matyti, pačiam pakliūti į keisčiausias, juokingiausias, tragiškiausias situacijas. Vieni įvykiai dar ir dabar kelia šypseną, kiti akmeniu prispaudžia širdį“, – taip savo išgyvenimus geležinkelyje apibūdina J. Česnulevičius.

Daugelis tų įvykių, sutiktų žmonių paveikslų atgulė apsakymuose, kurie ne kartą spausdinti „Pergalėje“, „Metuose“, „Nemune“, „Literatūroje ir mene“, „Santaroje“ ir jo knygose.

Pirmoje knygoje – tikri įvykiai

„Šuoliuojantis arklys“ – skaitytoją patraukia ne tik jos viršeliu – geležinkelio bėgius tuoj tuoj prašuoliuosiąs žirgas. Geležinkelis, bėgiai, žirgas – tai vis Radviliškio simboliai. Sudomina nuoširdūs, gyvenimiškais įvykiais pagrįsti pasakojimai apie žmones, jų darbą ir poilsį, kasdienybę ir šventes, meilę ir neapykantą.

Tarsi nutapius paveikslą iš tolumos, iš praeitin nubėgusių metų išnyra senasis lietuviškas kaimas, iš tolo švytintis Tamulio ūkis – erdvi dviejų galų su veranda pirkia, ūksmingas sodas, tvartai ant aukštų akmeninių pamatų ir būsimoji gaspadinė – Angelė apsakyme „Gaspadinė“. Įtikinantis paprasto kaimo žmogaus paveikslas, jo likimas apsakymuose „Dzūkelis“ ir „Malda prie tėvo kapo“.

Pabaigoje – tarsi visos knygos apibendrinimas – „Pasvaičiojimai apie laimę“ – pasvarstymas, kas yra laimė, kaip kam ji įprasminama. Vieniems laimė – mūrinukas su mansarda ir išsvajota brangia mašina šalia jos, autoriui laimė – „nenuobodus gyvenimas su skrydžiais ir nuopoliais, tai susitikimai su įdomiais žmonėmis ir stiprybė nenulenkti galvos, neišdžiovinti širdies, kurioje liko vietos ir švelnumui, ir ašaroms, ir sugebėjimui visą dieną džiaugtis ežero bangelių mirgėjimu“.

Pasaka – ne pasaka

Antroji J. Česnulevičiaus knyga „Auksinio dinaro istorijos“ – tai pasaka – ne pasaka, tiesa – ne tiesa. Tai pasamprotavimai, kaip vienas sunkaus geltono metalo skridinėlių – dinaras, atseit, nukaldintas legendinio Bagdado kalifo Haruno–al–Rašido specialiu įsakymu, kupranugarių karavanais keliavo dykumomis, plaukė per jūras, eidamas iš rankų į rankas pasiekė Lietuvoje dunksantį Baltąjį kalną, kur saulėje spindintį pinigėlį surado žuvusio vyro apraudoti atėjusi jauna našlė.

Knygoje – penkiolika neįtikėtinų, netgi fantastinių istorijų, tačiau esminiai įvykiai, jų seka, vietovardžiai, valdovų vardai – istorinė tiesa, tvirtina autorius.

Neįtikėtinai ilgas ir sudėtingas dinaro kelias nuo tolimojo Bagdado iki Nemuno žemės, bet juk autoriaus sugalvotu ar panašiu keliu auksinis pinigas tikrai galėjo atriedėti iki Lietuvos.

Knygos pabaigoje skaitytojas ras ir išsamius pasakojimuose naudotų rečiau sutinkamų žodžių paaiškinimus.

Trečiosios knygos kodas – „Jūra. Auksas“

Tikiu, skaitytoją suintriguos trečioji J. Česnulevičiaus knyga „Fortune“, kurios veiksmas vyksta toli nuo tėvynės – įvairiose šalyse: Vokietijoje, Kanadoje, Amerikoje. Knygą sudaro trys skyriai: „Algimantas“ ,„Manijos apsėstas Žmogus“ ir „Morgenšternas“.

Tai Algimanto, karo metais priversto palikti tėvynę, likimo vėjų nublokšto į Kanadą, klajonių po užsienius ir patirčių istorija.

Algimantas, įsidarbinęs elektriku laive „Fortune“, kuriame įtaisyti brangūs prietaisai iš vandens išgauti auksą, buvo nustebintas inžinieriaus Kramerio, vadovaujančio darbams, neįtikėtinų užmojų ir pastangų savo išradimą paversti realybe, duodančia naudą. Bet Krameriui pagaliau supratus aukso galią ir kas atsitiks pasaulyje, kai aukso bus galima pasigaminti kiek panorėjus, buvo priimtas nuožmus sprendimas. Vienintelė išeitis – sunaikinti turtus nešantį neįtikėtiną išradimą jo nė nepanaudojus. Taip ir buvo pasielgta – sunaikinus laivą su visais prietaisais, Algimantas, valtele pasiekęs krantą, dar ilgai klajojo Pietų Amerikos platybėse, kol suprato – laikas į tėvynę.

Fantastika knygoje susipina su tikrove. Prieš akis iškyla nuošalaus Dzūkijos kaimo vaizdai, atlapaširdžių dzūkų paveikslai.

Autorius prisipažino, šis pasakojimas parašytas seniai – „Jūra. Auksas“ – kodas, kuris atrakino mano smegenyse tarp milijonų kažkada ten patekusių minčių, įspūdžių, prisiminimų tūnantį stalčiuką“.

Manau, ši knyga, kaip ir dvi pirmosios J. Česnulevičiaus knygos, sudomins skaitytoją neįprastu turiniu, neįtikėtinais nuotykiais, fantastika ir realybe bei savitu stiliumi.

Knygų „Auksinio dinaro istorijos“ ir „Fortune“ išleidimą finansavo AB „Lietuvos geležinkeliai“.

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE