Eglė Ivanauskytė: „Jei vyrui reikės manęs, reikės ir mano globotinio“

Aušra LAURINKIENĖ

„Ko tik neprisiklausiau… Dar ir dabar tenka visko išgirsti. Žmonės kalba, kad vaiką pagimdžiau dirbdama savivaldybėje, paslėpiau, pamečiau, o vėliau, likusi be darbo, pradėjau pati auginti. Kiti sakė, kad mane su vaiku pametė smurtaujantis vyras. Viena kaimynė garsiai spėliojo, kad dirbu aukle. Kaip reaguoju? Su šypsena, nes man svarbiausia, kad išpildžiau seną svajonę“, – su meile žvelgdama į dvimetį globotinį Nojų šiandien sako radviliškietė Eglė Ivanauskytė.

Dar nė trisdešimties nesulaukusi moteris nesibaimina nei apkalbų, nei to, kad sprendimas tapti globėja pakiš koją santykiams ateityje: „Jeigu vyras mane mylės, jeigu jam manęs reikės, tai netrukdys ir berniukas, kurį vadinu sūnumi. O kol kas gyvenime esame dviese“.

Norėjo globoti trimetę mergaitę

Mintį tapti globėja E. Ivanauskytė puoselėjo dar paauglystėje. Sako nė pati nesuprantanti, kodėl: nei artimųjų, nei draugų rate nebuvo likimo nuskriaustų vaikų ar ne savo biologines atžalas auginančių suaugusiųjų.

Mintis į savo širdį įsileisti svetimo kraujo vaiką dar stipriau užvaldė, kaip ji pati sako, pradėjus dirbti Radviliškio rajono savivaldybėje: „Kuravau Vaiko teisių apsaugos skyrių. Užpildžiau dokumentus ir reikėjo išklausyti trijų mėnesių globėjų mokymus. Tačiau Šiauliuose, kuriuose turėjau tai daryti, priėmė tik po dešimt žmonių dukart per metus. Dar nebuvau nusižiūrėjusi jokio mažylio, buvau dešimta, o už linijos, vienuolikta likusi moteris, išgyveno dėl to, kad jai reikės ilgai laukti, nors ji jau buvo išsirinkusi vaiką, jį lankė. Tuomet pasiūliau jai savo vietą, o pati buvau nukreipta į Pakruojį. Ten ir baigiau kursus“.

E. Ivanauskytė, žvelgdama į aplink zujantį Nojų, juokiasi, kad prašyme buvo parašiusi, jog norėtų globoti trimetę mergaitę: „Norėjau, kad jau būtų prašoktas kūdikystės laikas, kad jau lankytų darželį. Štai kas išėjo: visai netikėtai tapau dešimties mėnesių berniuko globėja. Vos tik sulaukiau pasiūlymo, iš pradžių sakiau, kad jokiu būdu, nes buvau ką tik pradėjusi dirbti, bijau to. Tačiau draugės paskatino bent aplankyti vaiką. Slapta nuo tėvų kartu su seserimi nuvykau pas Nojų. Aplankiau ir jau po savaitės aš jį parsivežiau namo“.

Nebuvo laiko dvejoti ir ilgai ruoštis

Įprasta, kad biologinio kūdikio besilaukianti moteris naujo šeimos nario atsiradimui rengiasi ilgiau nei pusmetį – ruošia kraitelį, rūpinasi visomis smulkmenomis. E. Ivanauskytė sako, kad jai neteko susidurti su laukimu: „Per savaitę reikėjo pasirūpinti absoliučiai viskuo – neturėjau nei rūbelių, nei lovytės, nei vežimėlio. Tuomet pagelbėjo visi, kas galėjo. Juokiausi, kad net keletą vaikų galėčiau užauginti su kraičiu, kurį sukrovė pažįstami, draugai ir kolegos. Netrūko nieko, net kūdikių namų darbuotojai sakė, kad nė vienas vaikas taip greit neiškeliavo. Vieną pirmadienį susipažinom, o kitą pirmadienį jis jau buvo su manimi namuose. Per savaitę teko susitvarkyti ir visus dokumentus, kad išeinu motinystės atostogų. Daugeliui buvo šokas“.

Jauna moteris šypteli paklausta, kodėl pasirinko būtent Nojų: „Nežinau. Toks jausmas, kad yra tvirtas abipusis ryšys. Jis noriai mane priėmė, pavergė mano širdį“.

Tiesa, pirmoji naktis nebuvo smagi. Kadangi Nojų E. Ivanauskytė parsivežė sergantį, vaikui sukilo aukšta temperatūra, pirmąją naktį teko praleisti ligoninėje: „Streso netrūko, tačiau neišsigandau. Bijojau tos pradžios: nemigo naktų, mokymosi vaikščioti ir panašiai. Tačiau šiandien galiu pasakyti, kad viskas buvo lengva. Nojus puikiai miegojo ir tebemiega, niekada nesigailėjau dėl šio sprendimo. Esu laiminga, kad turiu sūnų. Jam aš esu tikrų tikriausia mama, nors ir ne biologinė“.

Tikrai mamai berniukas nerūpi

Biologinę mamą Nojus visgi turi. Tačiau jai nei sūnus, nei jo globėja nekelia susidomėjimo. E. Ivanauskytės teigimu, Radviliškyje gyvenančią moterį ji atpažįsta, tačiau net ir prasilenkdama su vežimėliu, kuriame gulėjo Nojus, globotinio biologinė motina net nestabtelėjo: „Jai apribotos motinystės teisės, ji turi bėdų su alkoholiu, stinga socialinių įgūdžių. Nemanau, kad jai ar Nojaus tėvui rūpi, kaip gyvena tikras jų sūnus. Dabar aš jau susitvarkiau dokumentus ir tapau nuolatine Nojuko globėja. Dar yra keli broliai nuo kito tėvo, dėl jų sprendimas dar neįsigaliojęs, bet Nojaus atžvilgiu jau niekas nepasikeis“.

Nors E. Ivanauskytės tėtis iš pradžių buvo nusiteikęs skeptiškai, dukterį visgi nuvežė į kūdikių namus, padėjo parsivežti berniuką, o šiandien myli lyg tikrą anūką: „Abu vienas kito iš rankų nepaleidžia. Man labai dėl to labai džiugu. O ir mano draugų ratas pasikeitė bei prasiplėtė – įsiliejau į būrį žmonių, auginančių panašaus amžiaus vaikus, atsirado daugiau bendros kalbos“.

Su jauna moterimi, puikiai pažįstama daugeliui radviliškiečių, o dabar įsiliejusia ir į jaunimo būrį „Jaunimo erdvėse“, kalbamės jos jaukiame bute, miesto centre. Kambario sienas tebepuošiantis skaičius „2“ rodo, kad neseniai atšvęstas antrasis Nojaus gimtadienis.

„Nebeįsivaizduoju gyvenimo kitokio, negu yra šiandien. Nojukas labai aktyvus, komunikabilus, su juo nėra kada nuobodžiauti. Kartu gyvename nuo praėjusių metų rugsėjo. Šiuo metu esame vieni, tačiau nemanau, kad mano sprendimas tapti globėja trukdys šeimos sukūrimui. Niekada nesukau sau dėl to galvos. Nors seniau galvojau, kad pirmiausia reikėtų ištekėti, susilaukti savo vaiko, šiandien esu pakeitusi nuomonę. O ką galiu žinoti? Gal susilaukusi biologinio vaiko aš nebegalėčiau pamilti globotinio taip, kaip myliu Nojų?“.

Socialiniame tinkle sulaukia klausimų

Nors gyvenimas ir pasikeitė kardinaliai, E. Ivanauskytė sako dėl to nesigailinti. „Tiems, kurie galvoja apie galimybę tapti globėjais, galiu pasakyti – nebijokite. Sulaukiu daug klausimų socialiniame tinkle „Facebook“. Žmonės klausia apie dokumentų tvarkymą, kilusius sunkumus. Visiems atrodo, kad laukia daug problemų, o popierizmas ir visa biurokratija atima daug laiko. Tikrai taip nėra. Aš pati viską susitvarkiau per savaitę. Esu pavyzdys, kad nėra taip sunku, kaip daugelis mano. Seniau visoje Šiaurės Lietuvoje buvo vykdomi globėjų kursai tik Šiauliuose ir Pakruojyje, o šiandien situacija – jau geresnė. Kursai rengiami ir Radviliškyje. Vienintelis patarimas – galvokite savo galva, neskirkite per daug laiko mąstymams. Kai per daug galvoji, domiesi patirtimis, prasideda dvejonės. Juk ir biologiniai vaikai nueina ne tais keliais, kokiais turėtų eiti. Kaip išauklėsi, kaip auginsi, taip ir bus. Pati neskaičiau nei straipsnių, nei patarimų“.

Niekada nebendravusi su kitais globėjais E. Ivanauskytė sako to nedaranti ir šiandien. Moteris sako nenorinti klausytis kitų istorijų, liūdnų pavyzdžių: „Aš gyvenu savo gyvenimą. Tikrai nėra jokių kryžiaus kelių. Niekada nesakau, kad Nojus bus vienintelis mano globotinis. Negali žinoti, gal vieną dieną parsivesiu ir kokią mergytę. Tuomet gal ir vėl bus peno naujoms kalboms“, – juokiasi jauna moteris.

Ji sako pagalvojusi ir apie tai, ką pasakys ūgtelėjusiam Nojui. Berniukas, anot radviliškietės, dar vaikystėje iš jos lūpų išgirs savo gyvenimo istoriją: „Radviliškis – mažas miestas. Žmonės kalba. Nenoriu, kad kieme ar mokykloje iš kitų vaikų jis išgirstų, kad nesu tikra jo mama. Nuo mažumės pasakius nebebus staigmenos. Aš jam esu mama. Mano tėvai – seneliai. Kitaip ir nebus“.

Padėkime užaugti likimo nuskriaustiems vaikams

Artėjant didžiosioms metų šventėms kiekvienam iš mūsų derėtų pagalvoti apie tuos, kuriems gyvenimas yra negailestingas. Radviliškio rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius kviečia padėti be tėvų gyvenantiems vaikams ir auginti beglobius vaikus savo namuose.

Pasiryžę tapti globėjais turėtų kreiptis į Vaiko teisių apsaugos skyrių ir pareikšti tokį norą. Tuomet asmenys bus įvertinti, ar yra tinkami tapti globėjais, lankys kursus. Po socialinių darbuotojų įvertinimo jie galės rašyti prašymą ir į savo namus priimti likimo nuskriaustus vaikus.

Anot Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto Algimanto Augulio, svarbiausia – žmogaus kompetencija: „Pagrindinis kriterijus, ar žmogus yra tinkamas tapti globėju. Gyvenimo sąlygos turi būti tinkamos ir žaidimui, ir gyvenimui, tačiau tai nėra lemiamas faktorius. Svarbiausia, kad vaikas jaustųsi saugus ir artimas toje šeimoje, kurioje gyvena“.