Vilniaus Karoliniškių bibliotekos salėje surengtas knygos „Prie Šušvės ir Žadikės“ pristatymo vakaras. Iš kairės: Edvardas Beinortas

Pašušvėnų svajonės išsipildė

Nudžiugome sulaukę malonaus Vilniaus Pašušvėnų sambūrio prezidento Edvardo Beinorto kvietimo atvykti į Vilnių – bus mūsų knygos „Prie Šušvės ir Žadikės“ sutiktuvės. Pradžia Šv. Kazimiero bažnyčioje, nuoširdi malda už gyvuosius ir mirusiuosius, bendra nuotrauka prie J. Basanavičiaus paminklo, pastatyto 2018 m. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui, ir knygos pristatymas Karoliniškių bibliotekoje.

Mes bibliotekoje, mūsų rankose nauja 350 puslapių knyga „Prie Šušvės ir Žadikės“. Knygos viršelį puošia Pašušvėnų sambūrio ženklas, kuriame net dešimt reikšmingų simbolių. Knygos nugarėlėje, paskutiniame puslapyje, – Pašušvio parapijos žemėlapis. Jame gražiai vingiuojanti Šušvės upė ir trys jos „dukrelės“ – Žadikė, Beržė ir Gomerta, aštuoni tebežaliuojantys miškai, keturiolika kaimų ir Pašušvio miestelis. Gražu ir gailia, labai gaila taip greitai bėgančio laiko, nykstančių kaimų, tuštėjančių sodybų…

Į susitikimą atvyko apie šimtas žmonių. Po įžanginio Aleksandro Šidlausko sveikinimo nuskambėjo Vilniaus pašušvėnų daina – žodžiai Jono Dauguviečio, muzika Roberto Mėginio, akompanavo pats muzikos autorius.

Pokalbį pradėjęs E. Beinortas pasveikino atvykusiuosius, pasidžiaugė, kad knyga išleista jubiliejiniais Lietuvos nepriklausomybės metais, padėkojo visiems ir paaiškino Pašušvėnų ženkle matomų simbolių reikšmes – gražu, įdomu, prasminga.

Knygos sudarytoja V. Kazlauskienė pristatė visus knygos autorius, jų daugiau negu dvidešimt, matėme jų vaikų ir vaikaičių nuoširdžias šypsenas. Dėkojo visiems, prisiminė ir tylos minute pagerbė autorius, nebesulaukusius šios šventės.

Radviliškio rajono savivaldybės vardu sveikino ir gražiausius linkėjimus atvežė rajono Tarybos narė Aldona Januševičienė. Maloniai kalbėjo ir knygos redaktorė Gražina Dunauskienė. Ją džiugino prezidento E. Beinorto atkaklumas, sudarytojos V. Kazlauskienės darbštumas, autorių straipsniai, nors labai nelengva buvo juos redaguoti.

Labai įsimintinas Jono Linkevičiaus vertinimas: „Ši knyga – vienas gražiausių leidinių iš tokio tipo literatūros“. Šie žodžiai, pasakyti literatūrologo, filologijos mokslų daktaro, džiugina visus. Tad kuo patraukli ir įdomi knyga? Galima atsakyti vienu sakiniu – viskas joje paprasta, aišku, tikra ir nuoširdu.

Pradžioje dvi trumpos įžangos, kas tie pašušvėnai ir kaip rinkta medžiaga knygai. Toliau atskirų autorių pasakojimai apie tėviškę, apie kraštą, kuriame gimėm, augom, kūrėm savo likimus ir „kurį palikom, išėjom kas į mokslus, kas šiaip, gal sugrįšim kada, o gal bus ir kitaip“, – mąsto knygos sudarytoja Vida.

Knygos sandarą labai praturtino Edvardo Povilaičio nubraižyti kaimų sodybų planeliai, patrauklūs E. Beinorto piešiniai ir gražios nuotraukos iš asmeninių albumų.

Pašušvėnų vardu devyniasdešimtmečio proga Edvardas Povilaitis pasveikino mokytoją Sofiją Radavičienę, dalyvaujančią šventėje.

Bibliotekos fojė žavėjomės J. Varno karikatūromis, Gražinos Vitartaitės tapybos darbais, Edvardo Beinorto spalvingais, paveikslais, Vytauto Švarlio vitražų planšetėmis. Atsisveikindami dėkojome Karoliniškių bibliotekos darbuotojoms Almai ir Ritai už malonų priėmimą.

Susitikimas buvo malonus, sušildęs tą žvarbią žiemos dieną prisiminimais, sveikinimais, nuoširdžiais padėkos žodžiais. Labiausiai dėkota knygos sumanytojui, ženklo ir vėliavos kūrėjui, nusipelniusiam inžinieriui architektui, iš prigimties apdovanotam visapusiškais talentais, Pašušvėnų ir Vilniaus vyrų choro „Skliautai“ prezidentui E. Beinortui. Labai dėkingi knygos sudarytojai Vidai Povilaitytei Kazlauskienei ir visiems autoriams.

Pašušvėnai dėkoja visiems, padėjusiems parengti ir išleisti šią knygą, o ypač Radviliškio rajono savivaldybės merui Antanui Čepononiui, Radviliškio viešosios bibliotekos direktorei Violetai Šukaitienei, maketuotojai Gretai Simonavičienei ir redaktorei konsultantei Gražinai Dunauskienei.

Ta knyga buvo puiki naujametė dovana mums, mūsų artimiesiems. Siūlau ją įsigyti ir perskaityti, ypač jaunimui, kad būtų aiškiau, koks buvo lietuviškas kaimas, kur gimė, kur augo, kaip gyveno proseneliai, seneliai, tėvai. Tai mūsų gyvenimų, tai istorinės epochos lūžių metraštis.

Nijolė Nėjienė, Pašušvėnų tarybos narė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE