Prie žiauriai nužudyto keturmečio kapo – skaudūs klausimai motinai

Aušra LAURINKIENĖ

Begalinis skausmas praėjusį antradienį persmelkė Radviliškio rajono Baisogalos miestelį. Čia į paskutinę kelionę artimųjų ir visiškai jo nepažinojusių žmonių palydėtas, kaip įtariama, žiauriai motinos ir patėvio sumuštas berniukas, taip ir nesulaukęs penktojo gimtadienio. Tarp ašaras braukusiųjų ir gėles į mažylio amžinojo poilsio vietą nešusiųjų nebuvo tik paties artimiausio žmogaus – paskutinę dieną su sūnumi atsisveikinti nepanoro savaitei sulaikyta jo motina.

Nors Baisogalos bažnyčioje Šv. Mišias aukojęs Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir ragino neteisti brutalų nusikaltimą įvykdžiusiųjų, tačiau šimtai susirinkusių žmonių sunkiai tramdė emocijas. Kas puse lūpų, o kas ir kur drąsiau keikė mažamečio sūnaus nuo patėvio rankos neapsaugojusią jauną moterį – esą ji savo kūną ir kraują iškeitė „į sugyventinio kelnes“. Žiauriai sumuštas ir praėjusio penktadienį rytą miręs berniukas buvo pašarvotas netoli amžinojo poilsio vietos – Pakiršinio kaime, Etninės kultūros ir amatų centre, prie kurio įėjimo buvo sukrauta ir galybė žaisliukų, suneštų žmonių iš visos Lietuvos.

Nužudyto berniuko seneliai apie nelaimę nenujautė

Kraupi ketverių metų berniuko egzekucija Kėdainiuose, sukrėtusi visą Lietuvą, skaudžiai palietė ir Radviliškio rajoną. Būtent čia, netoli Baisogalos esančiame kaime, gyvena nepriekaištingai vietinių vertinama nužudyto berniuko močiutė Jolanta ir jos gyvenimo draugas Jonas.

„Nesustodami verkiame ir nesuvokiame, kaip taip galėjo nutikti… Ne kartą pats klausiau vaiko, ar patėvis jo neskriaudžia, tačiau niekuomet vaikelis nesiskundė. Vis pasakojo, kad kartu jie nuveikę šį ar tą smagaus, dūkę“, – sunkiai rinkdamas žodžius „Radviliškio naujienoms“ dar praėjusio penktadienio popietę pasakojo pats Jonas.

„Žentu“ nesidžiaugė

Žiniasklaidai šiandien jau drąsiai kalbantys brutaliu nusikaltimu įtariamų sugyventinių Monikos A. ir Gedimino K. kaimynai šiandien neslepia, kad namuose dažnai girdėdavę riksmus, triukšmą, tačiau kištis nesiryžę. Berniukas esą patėvio dažnai buvo vadinamas „mižniumi“, o ir Kėdainių lopšelio-darželio, kurį lankė berniukas, auklėtojai buvo kilęs įtarimas, kad prieš vaiką yra smurtaujama. Tačiau ikiteisminis tyrimas tuomet buvo nutrauktas, o čia, netoli Baisogalos esančiuose Vainiūnuose, apie tai niekas neįtarė. Patys seneliai tikina niekuomet negirdėję nusiskundimų nei iš Monikos, nei iš jos mažamečio sūnaus.

Po kiemą, kuriame kabo ir vaikiškos sūpynės, vaikščiodamas Jonas neslėpė, kad podukra Monika sugyventiniu Gediminu labai džiaugėsi, tačiau jiems patiems potencialus žentas susižavėjimo nekėlė: „Ji vis sakydavo, kad atrado vyrą, kurį galima dėti prie širdies. Ji labai džiaugėsi. Nors man jis visuomet atrodė keistas, kitoks negu visi, o ir tie jų santykiai mūsų nedžiugino. Man jis atrodė pernelyg linksmas, išsiblaškęs, nerimtas vyras. Šiandien matome, kaip buvo iš tikrųjų“.

Keliskart Vainiūnų kaime kartu su gyvenimo drauge 23-ejų metų Monika lankęsis 27-erių Gediminas, anot jos patėvio Jono, savo praeities neslėpė. Keliskart dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir disponavimo narkotikais teistas jaunas vyras esą sėdėdamas kieme įrengtoje pavėsinėje nuoširdžiai apgailestavo dėl savo gyvenimo klaidų ir džiaugėsi radęs puikią gyvenimo moterį.

„Monika norėjo būti savarankiška, gyventi Kėdainiuose, kurti naują šeimą. Su pirmuoju vyru keliai išsiskyrė, jis berniuku nesirūpino, tad nenuostabu, kad ji jautėsi geriau, kai šalia atsirado, kaip ji tikino, mylintis vyras. Ji gi pilnametė, nepasakysi: „Dukryte, tu nebūk, tau netinka“, – atsiduso Jonas, su Monikos mama kartu gyvenantis jau devintus metus.

Moniką švelniai dukrele vadinantis vyras, seniūnijoje vertinamas kaip žalingų įpročių neturintis, atsakingas ir rūpestingas vairuotojas, vis dar negali patikėti tuo, kas nutiko. Vos prieš keletą savaičių patys į Kėdainius keturmetį berniuką motinai ir patėviui nuvežę seneliai nė nenujautė, kad kitą kartą mažametį išvys jau negyvą: „Va, prieš dvi savaites dar žaidėme čia… Kas galėjo pagalvoti?.. Sunku, labai sunku…“.

Močiutei buvo skirta atstovaujamoji globa

Anūkėlio netekusi Radviliškio rajono gyventoja Jolanta – dar ir šiandien dokumentuose įrašyta kaip keturmečio berniuko globėja. Jai dar 2015 metų spalį skirta atstovaujamoji globa mamos prašymu. Kaip pasakoja Radviliškio rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Larisa Paurienė, berniuko mama Monika buvo išvykusi į Ispaniją, tad buvo sutvarkyti visi reikalingi dokumentai, kad močiutė galėtų vaikeliu tinkamai rūpintis.

„Kodėl niekas mūsų neinformavo, kad berniuko mama iš užsienio grįžo vos po kelių mėnesių ir berniukas gyvena nebe su močiute, o su mama ir patėviu Kėdainiuose, – nežinau. Į šį klausimą turėtų atsakyti šio miesto kolegos. Mes, savo ruožtu, būtume iškart informavę apie situaciją ir tuomet, kai buvo kilęs įtarimas dėl smurto prieš mažametį, niekas į mus nesikreipė, nors berniuko gyvenamoji vieta yra deklaruota Radviliškio rajone, o ne Kėdainiuose. Klausimas kyla ir pagalvojus apie tai, kaip berniukas buvo priimtas į darželį Kėdainiuose be mūsų žinios“, – šiandien pečiais gūžčioja vedėja L. Paurienė.

Sausio 27 dieną pas mažamečio senelius apsilankiusios Radviliškio rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės domėjosi, kodėl taip nutiko, tačiau močiutė neslėpė pritrūkusi informacijos. „Kolegų darbo vertinti negaliu, tačiau aišku, kad kažkur yra spraga“, – sako Radviliškio rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja. Ji pati neslepia dažnai dalyvaujanti mažamečių apklausose, kai įtariamas smurtas prieš vaikus: „Tačiau toks būdas surinkti įrodymams yra labai neefektyvus. Juk pakaktų ekspertų išvadų, kad prieš vaikus yra smurtaujama, nes trimetis ar keturmetis ne visada papasakos viską, kaip buvo. Kartais vaikai painiojasi, o kartais yra įbauginti“.

Nebuvo problemiška mokinė, tačiau gimnazijos nebaigė

Baisogaloje, kur amžiams antradienį atgulė, kaip įtariama, negyvai mamos ir patėvio sumuštas mažametis, jau praėjusio penktadienio rytą surengta atminimo akcija – Baisogalos Švč. Trejybės parapijos bažnyčioje uždegtos atminimo žvakutės ir sukalbėtos maldos už nekaltą auką.

Baisogalos seniūnas Romas Kalvaitis sako nesuvokiantis, kaip galima šitaip kraupiai savo rankomis elgtis su mažamečiu vaiku: „Didžiulis praradimas, nes neišsaugota dar viena gyvybė. Kas nesudirbo šioje grandyje – reikės labai rimtai išsiaiškinti. Seniūnas tikina labai rimtai žiūrintis į tokį elgesį su vaikais: „Kartą savomis rankomis išgelbėjau vieną vaikutį, prieš kurį smurtavo į mūsų seniūniją iš įkalinimo įstaigos grįžęs jo tėvas. Pririšdavo vaiką prie obels ir daužydavo, kad šis esą būtų tvirtesnės valios. Vos tik sužinojęs, kad vaikas yra mušamas, nenuleidau rankų, kol tėvas vėl atsidūrė už grotų. Gaila, kad šio mažamečio niekas neapsiėmė gelbėti laiku…“.

Iš R. Kalvaičio lūpų apie berniuko močiutę Jolantą – tik patys geriausi žodžiai. Ji dirba virėja Baisogalos gimnazijoje, o berniuką, kol šis iki 2016 metų rugsėjo gyveno Vainiūnuose, vedė čia į darželį. O ir pati berniuko mama Monika čia lankė gimnaziją, jokių problemų nebuvo ir įrašų apie netinkamą jos elgesį nėra jokiuose dokumentuose.

Kad vyriausia iš trijų Jolantos vaikų, Monika, nebuvo problemiška auklėtinė, prisimena ir Baisogalos gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Asta Juzukonienė: „Kažko daug apie ją ir negalėčiau pasakyti, nes ji neišsiskyrė iš kitų mokinių. Gal šiek tiek pritingėjo, sunkiau sekėsi mokytis, todėl pas mus baigė dešimt klasių ir išėjo mokytis į kitą, profesinę mokyklą. Tačiau, kiek pamenu, mama Jolanta ja labai rūpinosi, kaip ir kitais vaikais, kurie taip pat – mūsų auklėtiniai“. Sunkiai šiandien žodžius renka ir Baisogalos gimnazijos vadovė Rita Juškevičienė: „Negalime patikėti tuo, kas nutiko. Kraupu. Labai gaila mūsų darbuotojos Jolantos, kuri tikrai yra labai pareiginga ir nuostabi moteris. Apie ją – tik geriausi atsiliepimai“.

Daužė, nes raiškiai neištarė skaičių pavadinimų

Įtariama, kad kraupi vaiko egzekucija motinos ir patėvio rankomis įvykdyta trečiadienį, sausio 25 dieną. Nors socialiniame tinkle „Facebook“ apstu laimingos trijulės fotografijų, realybė, kaip paaiškėjo, kardinaliai skyrėsi nuo to, ką matė mažamečio motinos profilį internete sekę artimieji ir draugai.

Vėlų vakarą prieš vidurnaktį buvo gautas pranešimas, kad Kėdainių mieste, Mindaugo gatvėje esančiame daugiabutyje, žiauriai sumuštas keturmetis berniukas. Skubią pagalbą suteikę medikai iš karto nesiryžo teikti vilčių, kad mažametis išgyvens. Deja, mažylio gyvybė užgeso sausio 27-osios rytą Kauno klinikose.

Sulaikyti brutaliu nusikaltimu įtariami sugyventiniai teisme aiškino, esą vaiką baudė už tai, kad šis nesugebėjo raiškiai ištarti skaičių pavadinimų. Įtariama, kad medikai vaikui, ant kurio kūnelio beveik nebuvo sveiko lopinėlio, buvo iškviesti tik praėjus keturiolikai valandų po egzekucijos.

Po vaiko mirties socialiniame tinkle „Facebook“ išplito širdį veriantis eilėraštis, į kurį buvo sudėti skaudūs klausimai. Šį eilėraštį, kuris pavadintas „Mama, kur tu buvai?“, nužudyto keturmečio artimieji išraižė ant medinės lentelės ir padėjo prie berniuko kapo.

Jautriame eilėraštyje berniukas po mirties užduota klausimus mamai:

O kurgi, mama, tu buvai,

Juk tu girdėjai, tu matei,

Kaip sunki patėvio ranka

Žalojo, skriaudė vis mane.

Dabar aš angelu skrendu,

Norėčiau pasakyti, kad tave myliu,

Bet žodžiai stringa gerklėje,

Juk tu matei, kaip skriaudžia jis mane.

Nesulaikei, negynei, gynei jį,

Ar meilės man turėjai tu širdy,

O gal ten ledas, ne širdis yra,

Ar gali būti motinos širdis kieta?

Aš juk verkiau, tavęs aš maldavau,

Palikim jį, išeikime, prašiau,

Bet tau sūnus – antra vieta,

Mylėjai jį labiau negu mane.

Norėčiau tau, mamyte, pasakyt,

Sustojusi širdis neleidžia to daryt.

Kodėl gi, mama, paaukojai tu mane,

Tu juk žinai, mylėjau aš tave.

Norėjau aš gyvent, mylėt norėjau,

Viltis į tave, kad taip ir bus, aš dėjau,

Tačiau nusisukai, tu išdavei mane,

Aš nežinau, ar tu buvai Mama?

Aš angelu skrendu pas Dievą,

Iš ten matysiu aš tave kas dieną.

Aš neprašysiu Dievo, kad nubaustų jis tave,

Bet tu ar atgailausi už mane?