Kelionės: Sicilija – tikras Italijos brangakmenis

Jonas MARCINKUS

Jeigu svajojate apie poilsį šiltame paplūdimyje ar žydrame baseine po palme, tada šio straipsnio galite toliau neskaityti, nes jis skirtas tiems, kurie atostogas mėgsta leisti aktyviai, tarsi klajūnai kasdien keliaudami iš vieno miesto į kitą ir niekaip negalėdami pasisotinti naujais vaizdais. Ir nors vakare iš nuovargio tiesiog griūni į lovą, tačiau rytą džiaugiesi, kad laukia dar viena kelionė į nuostabų ir nematytą miestą. Tokia buvo ir kelionė į Italijos salą Siciliją, kuri dar vadinama Saulės sala. Tiesa, jeigu ten vykstate ne pogulio pliažuose, o į pažintinę kelionę, tada geriau važiuoti pavasarį, kai viskas aplinkui žydi ir saulė būna ne tokia kaitri ir ne taip vargina.

Ragūza

Iš Katanijos oro uosto, kuriame nutūpė mūsų lėktuvas, iš karto vykstame į Sicilijos pietuose esančią Ragūzą. Ant kalvų išsidėstęs miestas atrodo tarsi skruzdėlynas su daugybe mažų langelių. Miesto ištakos siekia net pirmąjį tūkstantmetį prieš mūsų erą, kai čia buvo įsikūrusi sikulų genties gyvenvietė. Vėliau čia šeimininkavo Bizantija, paskui miestą užkariavo Arabų Kalifatas, normanai, Burbonai…

Jeigu ne 17-ojo amžiaus pabaigoje regioną nusiaubęs žemės drebėjimas, šiandien Ragūza atrodytų visiškai kitaip ir miestas turbūt nebūtų toks barokiškai puošnus. Žemės drebėjimas nušlavė beveik visą miestą, kuris buvo atstatytas puošnia baroko maniera.

Ragūzos senamiestis, kuris vadinamas Ragusa Ibla, prieš keliolika metų buvo įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą. Jame yra išlikę graikų nekropolio fragmentai ir puošnios 18-ajame amžiuje pastatytos bažnyčios: šv. Jurgio bazilika, šv. Jurgio bažnyčia, Santa Maria delle Scale bažnyčia bei gotikinė normanų šv. Antano bažnyčia.

Modika

Iš Ragūzos sukame tiesiai į Modiką, kurią būtų galima pavadinti miestu dvyniu, ne tik dėl panašios baroko architektūros, bet ir dėl panašios istorijos. Kaip ir Ragūza, Modika smarkiai nukentėjo nuo žemės drebėjimo, todėl miestas buvo atstatytas baroko ir dar puošnesnio rokoko stiliuje. Pati puošniausia – aukštutinėje miesto dalyje esanti Chiesa di San Giorgio bažnyčia, o ant pat kalno viršaus matosi Modikos grafų pilis su didžiuliu laikrodžiu.

Apskritai Ragūza ir Modika nėra patys pigiausi miestai Sicilijoje, todėl lauktuvių geriau dairytis didesniuose miestuose, tačiau apsilankius Modikoje tiesiog negalima neužsukti į gausybę šokolado krautuvėlių ir paragavus įvairių rūšių šokolado išsirinkti labiausiai patikusį, nes čia šokoladas gaminamas pagal senas vietinės gamybos tradicijas, kurios siekia net 16 amžių.

Beragaudami šokoladą net nepajuntame, kaip lauke sutemsta, todėl pasivaikščiojimas po vakarinį Modikos miestą dar labiau užburia, nes kalvas uždengusių namų languose suspindi daugybė mažų švieselių, o apšviesti architektūros šedevrai atrodo dar gražesni, nei dienos šviesoje.

Romėnų vila

Antrąją kelionės dieną mūsų kelias suka link Sicilijos salos viduryje esančio Piazza Armerina miesto. Nors ir šis miestas vilioja savo architektūros šedevrais, tačiau mūsų kelionės tikslas – netoliese esančios Romėnų vilos liekanos.

Tai į UNESCO saugomų paveldo vertybių sąrašą įtrauktas statinys, pastatytas 4-ojo amžiaus pradžioje turtingam romėnų patricijui (yra teigiančių, jog tai galėjo būti paties Romos imperatoriaus Maksimiano vasaros rezidencija). Šiam pastatui likimas nebuvo gailestingas, nes jau po pusantro šimto matų jį nusiaubė vandalai, o 12-ajame amžiuje pastato liekanas palaidojo kalno nuošliauža, kuri ilgiems šimtmečiams tarsi užkonservavo visa tai, kas dar buvo likę.

Nors vietiniai gyventojai kalbėjo apie tai, kad kažkada šiose apylinkėse neva stovėjo prabangūs rūmai, tačiau tiksli jų vieta nebuvo žinoma ir net buvo manoma, jog tai galbūt tebuvo tik legenda. Tik 19-ajame amžiuje netyčia buvo aptikta mozaikų nuolaužų, o rimti archeologiniai kasinėjimai čia prasidėjo tik 20-ojo amžiaus viduryje.

Tai, ką po žeme aptiko archeologai, užgniaužė kvapą, nes buvo surasta gausybė puikiai išsilaikiusių romėnų freskų, vaizduojančių įvairiausias gyvenimiškas situacijas: sportą, medžioklę, žvejybą, įvairius žvėris ir net erotiką. Šiandien tai vienas iš didžiausių ir geriausiai išlikusių tokio pobūdžio Antikos laikų statinių.

Agridžentas

Apžiūrėję įspūdingas freskas sukame į pietus, link Agridžento miesto, kurį garsina Šventyklų slėnis – tai vienas iš didžiausių graikų pastatų kompleksas, esantis už Graikijos ribų. Iš viso šiandien galima apžiūrėti aštuonių šventyklų griuvėsius.

Graikų šventyklos čia buvo pastatytos 6-5 amžiuose prieš mūsų erą ir dėl prasidėjusių karų net ne visos buvo užbaigtos. Šiandien geriausiai išsilaikiusi Santarvės šventykla, kuri yra tapusi visos Sicilijos simboliu. Šventykla išliko nesugriauta, nes buvo paversta krikščionių bažnyčia.

Visos šventyklos buvo atgręžtos į rytus, kad pirmieji saulės spinduliai apšviestų įspūdingas skulptūras. Ypač įspūdingai atrodo milžiniškų Atlantų nuolaužos, išlikusios iki mūsų dienų, o pačios didžiausios Dzeuso šventyklos griuvėsiai yra tokio neaprėpiamo dydžio, jog net sunku įsivaizduoti, kokio dydžio tai buvo pastatas.

Eričė

Trečią kelionės dieną važiuojame į Eričės miestelį, kuris įsikūręs ant kalvos 750 metrų aukštyje, Sicilijos salos vakaruose. Kadaise čia buvo garbinama Venera, o dabar turistus traukia viduramžių dvasia ir nuo miesto atsiveriantys įspūdingi apylinkių vaizdai: aplinkinės salos ir Trapanio pakrantė.

Šiandien Eričės miestelyje yra net šešiasdešimt bažnyčių ir dvi pilys: Pepoli ir Venus.

Pastaroji pilis pastatyta senosios Veneros šventyklos vietoje. Pasak legendos, šventyklą įkūrė Enėjas, kuris minimas daugelyje antikos mitų, o dvikovoje nugalėjęs patį Achilą. Senovės šventykloje Venerai buvo aukojami gyvuliai, kurie, kaip kalba legendos, patys savanoriškai ateidavo prie žudymo altoriaus.

Akmenimis grįstų gatvelių labirintai, miestą juosiančios akmeninės sienos iš tikrųjų palieka didelį įspūdį, todėl pusdienis pralekia tarsi trumpa akimirka.

Monrealė

Sukame link Palermo, tačiau pakeliui stabtelime Monrealėje, kuri yra visiškai šalia Sicilijos sostinės. Monrealėje būtina aplankyti arabų-normanų stiliumi 12-ajame amžiuje pastatytą Santa Maria La Nuova katedrą, kuri buvo pastatyta Siciliją valdant vikingams.

Bažnyčia iš išorės nėra labai įspūdinga, tačiau jos vidus – unikalus. Visos bažnyčios sienos dekoruotos auksu spindinčiomis mozaikomis bibline tematika. Pagrindiniame altoriuje esanti Kristaus mozaika atlikta taip, kad kurioje bažnyčios vietoje bebūtum, atrodo, jog Kristus žvelgia tiesiai į tave. Iš mozaikų atlikimo technikos matyti, jog jas kūrė atvykėliai musulmonai ir Bizantijos menininkai.

Ši bažnyčia nuo pat jos pastatymo išliko nepakitusi iki mūsų dienų. Iš katedros apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabus apylinkių kraštovaizdis ir šalia esantis benediktinų vienuolyno kiemas su daugybe kolonų.

Palermas

Daugiau kaip milijoną gyventojų turintis Palermas iš visų Sicilijos miestų atrodė pats nuobodžiausias: gatvėse didžiuliai automobilių kamščiai, kažkur skubantys žmonės, trūko jaukumo. Juokaujama, kad kelio ženklai siciliečiui dar nereiškia, kad jis turi jų laikytis, nes tai esą tik rekomendacija, o ne prievolė, todėl eiliniam lietuviui vairuoti šio didmiesčio gatvėse būtų nemenkas iššūkis.

Beveik 3 tūkstančių metų istoriją turintis miestas bėgant šimtmečiams ėjo iš rankų į rankas vis kitiems užkariautojams, todėl čia gausu įvairių statinių, menančių arabų, normanų, Burbonų valdymo laikus. Karalių rūmai, Martoranos bažnyčia bei 12-ame amžiuje statyta miesto katedra iš tikrųjų yra įspūdingi pastatai, tačiau pasigendame jaukumo, kurio daugiau mažesniuose Sicilijos miestuose.

Didžiausią įspūdi paliko ekskursija į kapucinų vienuolyno katakombas, kuriose saugoma apie 8 tūkstančiai žmonių mumijų bei skeletų. Šitas vaizdelis – ne silpnų nervų žmonėms, nes paskui naktimis gali sapnuotis zombiai.

Pirmieji katakombose buvo laidojami patys vienuoliai, paskui turtingieji miestiečiai, o vėliau kiekvienam gyventojui buvo garbės reikalas būti čia palaidotam. Kūnai buvo balzamuojami ypatingu būdu, o išėmus vidaus organus atskiroje patalpoje džiovinami maždaug metus, tik tada kūnai buvo pernešami į bendrą salę ir papuošti įvairiais drabužiais kabinami ant sienų ar guldomi į lentynas.

Viena iš paskutinių čia buvo palaidota dvejų metukų Rosalia Lombardo, kuri mirė 1920 metais nuo plaučių uždegimo. Mergaitės kūnas beveik nepakitęs išliko iki šių dienų, todėl ji praminta Miegančiąja Gražuole. Kalbama, esą mirus Leninui sovietų balzamuotojai konsultavosi su šios mergaitės kūną balzamavusiais specialistais.

Čefalu

Milžiniško kalno papėdėje, ant Tirėnų jūros kranto, įsikūręs Čefalu miestelis įspūdingai atrodo ir iš toli, ir iš arti. Nors tai populiarus kurortinis miestas, tačiau jame yra ir įspūdinga 12-ajame amžiuje normanų statyta miesto katedra.

Čefalu katedros pagrindinis altorius dekoruotas labai panašiai, kaip ir Monrealėje – kiekviename bažnyčios kampe susidaro įspūdis, jog Kristus iš auksu spindinčios mozaikos žvelgia tiesiai į tave. Tačiau Čefalu katedros sienos nėra tokios puošnios kaip Monrealėje.

Dar viena turistų lankoma vieta Čefalu miestelyje – tai arabų skalbykla, išlikusi nuo tų laikų, kai Sicilijoje viešpatavo arabai. Smagu pasivaikščioti po senamiestį ir atsigaivinti itališkais ledais su pistacijomis, kurie ypač populiarūs Sicilijoje ir turbūt visur labai skanūs.

Paplūdimių mėgėjai ras puikų paplūdimį visiškai šalia senamiesčio, o aktyviausieji gali mėginti užkopti į kalną, šalia kurio įsikūręs Čefalu miestelis. Įsitikinome, kad kur kas geresnis vaizdas atsiveria ne nuo pačios kalno viršūnės, bet nuo kalno vidurio, kur yra įrengtos apžvalgos aikštelės. Čia galima apžiūrėti ir pilies liekanas.

Etna

3320 metrų aukščio Etna – tai ne tik aukščiausia Sicilijos viršukalnė, bet ir pats aukščiausias Europoje veikiantis ugnikalnis, iš kurio iki šiol nuolat rūksta dūmai, o kartkartėmis išsiveržia lava, palikdama naujus kraterius.

Jei į Siciliją vykstate pavasarį, tai dar matysite snieguotą kalno viršūnę, o rudeniop sniegas jau būna nutirpęs. Nors pakilti į Etnos viršūnę kainuoja tikrai nepigiai (apie 65 eurai), tačiau tai padaryti tikrai verta, tik būtina pasirūpinti šiltais drabužiais, o jų neturint galima išsinuomoti nuomos punkte, kaip, beje, ir uždarus batus, nes su basutėmis po sniegą braidyti nebus labai malonu.

Į 1900 metrų aukštį užvažiuosite automobiliu, o tada galima keltis keltuvu, kurie veikia tik tada, jeigu nebūna didelio vėjo. Likusį atstumą iki 2900 metrų aukščio užveža specialūs „džipai“, kuriems kelią valo nuolat dirbantys radijo siųstuvais „ginkluoti“ traktorininkai – tirpstančio sniego čiurkšlės labai greitai paplauna kelią ir užvažiavus aukštyn be traktorininkų pagalbos gali būti nebeįmanoma grįžti atgal. Į pačią kalno viršūnę turistų niekas neveža, esą rūkstantys dūmai gali būti kancerogeniški.

Kalno viršūnėje – begalė kraterių, o landšaftas – tarsi Mėnulyje. Ir nors oras vėsus, dar buvo sniego, koja nubraukus keliolika centimetrų birios lavos sluoksnį ir pridėjus ranką jaučiamas karštis – kalnas gyvas. Todėl net stebina tai, kad aplink Etną iki pat jos šlaitų gyvena žmonės – negi jie nebijo būti palaidoti po lavos sluoksniu? Vietiniai gidai paaiškino, jog siciliečiai labai myli Etną, nes jos dėka aplinkinės žemės yra labai derlingos, o apie kalno suaktyvėjimą iš anksto praneša sumontuoti specialūs davikliai.

Katanija

Antras pagal dydį Sicilijos miestas Katanija pirmiausia nustebina savo juodai pilka spalva, nes ir šaligatvių plytelės, ir pastatai sumūryti iš vulkaninio akmens. Nors 17-ajame amžiuje išsiveržus Etnos ugnikalniui miestas buvo palaidotas po pelenais ir apgriautas dėl kilusio žemės drebėjimo, tačiau dabar Katanijos senamiestis įrašytas į UNESCO saugomo pasaulio paveldo sąrašą.

Kaip ir kelionės pradžioje mūsų lankytuose Ragūzos ir Modikos miestuose, Katanijoje dominuoja barokas, tačiau tamsi pastatų spalva šį miestą daro išskirtinį.

Katanijoje yra išlikę romėnų teatro griuvėsiai, kurie buvo pastatyti iš lavos 2-ajame amžiuje vietoj čia stovėjusio graikų teatro. Kalbama, jog tam, kad teatro griuvėsiai būtų atkasti ir prieinami visuomenei, daug lėšų paaukojo turtingas Katanijos verslininkas, kuris buvo savo miesto patriotas.

Tačiau pagrindinis Katanijos miesto simbolis – tai fontanas dell’Elefante – Drambliuko fontanas. Žinoma, labai įspūdinga ir katedros aikštė.

Viešint Katanijoje labai verta užsukti į turgų, kuris yra pačiame miesto senamiestyje, nes kainos šiame mieste turbūt yra pačios mažiausios iš tų miestų, kuriuose lankėmės. Įdomu pavaikščioti tarp savo prekes triukšmingai giriančių pardavėjų, nusipirkti vietinės gamybos alyvuogių ar sūrio.

Sirakūzai

Kitos dienos mūsų kelionės tikslas – tai vienas iš garsiausių ir galingiausių 5-3 amžių prieš mūsų erą graikų miestas – Sirakūzai. Šio miesto gatvėmis vaikščiojo filosofas Platonas ir išradėjas Archimedas, kurį nužudė miestą užėmę romėnai.

Sirakūzų miesto širdis – Ortigijos saloje, į kurią patenkama perėjus tiltu. Nors Sirakūzai yra visai netoli Katanijos, tačiau miestai – visiškai skirtingi. Sirakūzai yra tiesiog visiška priešingybė juodai pilkai Katanijai, nes Sirakūzuose dominuoja šviesūs pastatai, puošni baroko architektūra, vingiuotos arabiškos gatvelės.

Senamiesčio pagrindinė aikštė pavadinta Archimedo garbei, o joje stovi įspūdingas Artemidės fontanas. Santa Maria della Collone katedros kolonas turbūt lietė paties Archimedo rankos, nes ji pastatyta perstačius Atėnės šventyklą: autentiškos senosios šventyklos kolonos tebestovi bažnyčios viduje. Verta stabtelėti ir prie Aretūzos šaltinio, nes tai yra vienintelė Europos vieta, kurioje auga papirusai.

Atskira ekskursija – į archeologinę Sirakūzų dalį, kurioje galima apžiūrėti antikos laikų statinius ir jų liekanas: kalvos šlaite iškaltą graikų teatrą, pastatytą 3-iajame amžiuje prieš mūsų erą, romėnų amfiteatrą, kuris buvo pastatytas 3-iajame mūsų eros amžiuje, akmens skaldyklas ir Dionisijaus ausį – tai ola, kurioje buvo laikomi belaisviai, o dėl unikalios akustikos pro plyšį viršuje buvo galima girdėtis, ką tarpusavyje šnibždasi suimtieji ir ar nerezga kokio nors sąmokslo.

Taormina

Paskutinę kelionės dieną aplankome nuostabią Taorminą ir ant aukšto kalno įsikūrusį Kastelmolos miestelį. Taorminos perlas – tai 3-iajame amžiuje prieš mūsų erą statytas graikų teatras, iš kurio tribūnų matosi pasakiškas vaizdas: visa didybe atsiveria Etnos ugnikalnis. Ir nors įėjimą į šį teatrą kainuoja, tačiau negaila nė vieno cento, kurį išleidome pirkdami bilietus.

Pats kurortinis Taorminos miestelis, garsėjantis savo paplūdimiais, yra jaukus ir žavus, gatvėse pilna atsipalaidavusių poilsiautojų, kurie mėgaujasi gaiviais ledais, užkandžiauja kavinukėse, neskubėdami vaikšto po parduotuves. Verta užsukti ir į Taorminos viešuosius sodus, kuriuose žaliuoja nematyti augalai, žydi įvairiaspalvės gėlės ir čiulba nematyti paukščiai.

Stataus kalno šlaite esančiais laiptais galima užlipti į kalno viršūnę, ant kurios stovi senovinės pilies liekanos ir mažytė bažnytėlė.

Kastelmola

Kastelmolos miestelio vaizdas iš tolo tiesiog užburia – ant aukšto kalno viršūnės stovintys namai atrodo tarsi kalno kepurė. Vingiuotais serpantinais atvažiuojame į miestelį, kurio gatvėse karaliauja… katės. Turistus į šį miestelį, kuriame gyvena vos tūkstantis žmonių, traukia jau bene šimtmetį veikiantis „Caffe Tourissi“ baras, kuriame viskas dekoruota arba yra vyriško falo formos.

Žinoma, čia yra ir centrinė miesto aikštė, stovi tvirtovė, trys bažnyčios…

Pietauti nusprendžiame nedidelėje vietinėje picerijoje, nuo kurios terasos atsiveria vaizdas į Etną. Užsakius picos kavinės šeimininkas tuoj pavaišina brusketa, paskui supažindina su savo šeimos nariais, parodydamas jų nuotraukas, o kai suvalgome ir pagiriame picą, nemokamai pavaišina vietiniu saldžiu migdolų vynu – „Mandorla“. Nuo jo ir nuo kelionėje matytų vaizdų saldumo širdis galutinai apsąla…

Juzefos GINKUVIENĖS nuotr.