Trečiojo amžiaus universiteto turistai keliavo Nemuno pakrantėmis
Sulaukę, kol nuo ievų pabals Nemuno pakrantės, Radviliškio trečiojo amžiaus universiteto turistai ir „Beržės“ knygų mylėtojai išskubėjome džiaugtis.
Paminėjome mūsų laikų rašytojo, iš Klangių kilusio, Veliuonoje ir Vilkijoje mokyklinius metus praleidusio Petro Cvirkos atminimą. Jo mirties data – gegužės 2 diena, o nugyventi tik 38-eri metai. Sunki vaikystė, badavimas anksti pakirto labai gabaus jaunuolio sveikatą.
Seredžiaus pašonėje, Motiškiuose, gimė ir gyveno kompozitorius, chorvedys, pirmųjų dainų švenčių organizatorius ir dirigentas Stasys Šimkus. Jis buvo mylimiausias kompozitoriaus Juozo Naujalio mokinys, tiesioginis jo daugybės darbų tęsėjas.
Juozas Naujalis gimė, gyveno Raudondvaryje, čia gražiai įamžintas jo atminimas. 2019 metais sueina 150 metų nuo kompozitoriaus gimimo. Šie metai paskelbti Juozo Naujalio metais. Prie paminklo muzikos patriarchui Trečiojo amžiaus universiteto moterų ansamblio vadovė Zenona Zakienė įdomiai ir glaustai papasakojo apie kompozitoriaus jaunystę, kūrybą, aktyvų dalyvavimą chorų organizavime, dirigento darbą.
Visi kartu, nors ir pučiant stipriam vėjui, sudainavome „Tėvynė brangi“. Raudondvario muziejuje jaunas, iškalbus gidas supažindino su ekspozicija ir su viso dvaro istorija. Dvaras visiškai restauruotas.
Kelionės metu, vėl sutapimas, buvo proga pasišnekučiuoti apie garsų pasaulio žmogų, nuo kurio mirties gegužės 2 dieną praėjo 500 metų. Tai – Leonardas da Vinčis. Kas matė garsiuosius meno kūrinius – „Mona Liza“, „Paskutinė vakarienė“, „Pasaulio Išganytojas“ ir kitus, dalijosi įspūdžiais. Stebina tai, kad šis iš Italijos kilęs žmogus buvo vos ne savamokslis, jo palikimas įvairiose srityse dar iki šiol yra neatskleistas. Daug kas užšifruota.
Visi Nemuno dešiniojo kranto vaizdai yra nuostabūs. Pačios įstabiausios upės pakrantės vietos yra tarp Kauno ir Jurbarko. Nemuno ilgis – 937 kilometrai, deja, Lietuvoje – tik 359 kilometrai.
Tik Seredžiaus Palemono piliakalnis yra išlaikęs tikrą piliakalnio vaizdą – jis atviras, neapaugęs medžiais. Visi kiti jau praradę savo pirmykštį veidą, žinoma, ir paskirtis jau ne ta. O pilys liko tik istorijoje, nes daugumos seniai ir pėdsakų nėra. Gražu, kad Raudonės pilies dalis atstatyta, kad sutvarkyta Vytėnų (arba Panemunės) pilies didžioji dalis. Ten įsikūrė Vilniaus dailės akademijos studentai.
Turėjome galimybę palyginti puikiai restauruotus dvarus ir visiškai apleistus Belvederio rūmus bei puikų parką. Išgirdome autentišką pasakojimą apie Nemuno potvynius, kurie be gailesčio griaudavo pakrančių gyvenvietes ir dvarus. Todėl vis daugiau gyventojų kūrėsi šlaitų viršūnėse ir dabar miesteliai, bažnyčios yra „palipę“ aukštyn. Pakrantėje išliko tik dalis gyvenviečių ir pagrindinis plentas. Potvyniai nebegąsdina, tam pasitarnavo Kauno hidroakumuliacinė elektrinė.
Kairiajame Nemuno krante, visai pasienyje, didingai stūkso tinkamai pritaikyti lankytojams grožėtis keturi Sudargo piliakalniai (Vorpilis, Pilaitė, Žydkapiai ir Balnakalnis). Atsiveria nuostabiausi Nemuno vingiai, gilios rėvos, statūs šlaitai. Miestelyje meniški paminklai knygnešiams, lietuviškam žodžiui, buvusių kaimų atminimui ir net pačiam Sudargui – žemaičių kunigaikščiui.
Kelionė neprailgo, o fizinį nuovargį nuo laipiojimo į visus piliakalnius atpirko puikūs įspūdžiai.
Danguolė Dabašinskienė, Radviliškio Trečiojo amžiaus universiteto turizmo grupės vadovė