Radviliškio senjorai keliavo po Radviliškio kraštą

„Senatvėje reikia, kad protas būtų užimtas, kad gyventume taip, tarsi gyvenimas būtų be pabaigos!“ – teigė L. Edelis. Gal būtent todėl šiemet į Trečiojo amžiaus universitetą įsirašė tiek daug lankytojų. Trečiojo amžiaus universiteto Turizmo sekcijos ir Knygų bičiulių grupės nariai išsiruošė į ekskursiją po Radviliškio rajoną. Ekskursiją organizavo Turizmo sekcijos vadovė D. Dabašinskienė, o kelionei vadovavo Savivaldybės administracijos Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjas V. Simelis. Tai mums priminė kelionę laiku rytojun ir atgal.

Ekskursija prasidėjo Radviliškyje. Dariaus ir Girėno gatvėje prisiminėme čia buvusias pieninę, evangelikų liuteronų bažnyčią, senąjį karinį dalinį, sužinojome, kad rajone yra 18 bažnyčių: 15 katalikų, 2 sentikių, 1 evangelikų liuteronų.

Pravažiavome Radviliškio žydų kapines. Jose nėra daug išlikusių antkapių, tačiau žinoma, kad čia buvo laidojami net Šiaulių žydai.

Pabuvome Kurų, Polekėlės bažnyčiose. Šie sakraliniai architektūros paminklai labai skirtingi: mediniai, mūriniai, didesni ar mažesni.

Apsilankėme Tyrulių gyvenvietėje, kurioje išlikę sovietinio laikotarpio statiniai. Mielai su mumis bendravo seniūnas R. Liukumas, kiti atstovai. Liūdnas likimas šiandien ištikęs Polekėles Daujotų koplyčią-mauzoliejų (pastatytą 1893 m., restauruotą (dalinai) 1975 m.). Grafičiu išpieštos sienos, apirę ornamentai, niūrus apleisto pastato vaizdas. Viduje tamsu ir šiukšlina. 1993 m. koplyčia įtraukta į Kultūros vertybių registrą, bet dabar būtiniausiai šaukiasi rekonstrukcijos.

Važiuojant kaimo keliais, kilo liūdnų minčių. Mūsų lieka vis mažiau, tuštėja kaimai, nebegirgžda šulinių svirtys. Vieni išvyko svetur ieškoti laimės, kiti pradingo be jokių žinių… Bet vistiek tai – mūsų žemė, mūsų kloniai ir miškai!

Grįždami sustojome Šiaulėnuose. Kaip gera, kad, anot Tėvo Stanislovo, mokame grožėtis, stebėti, džiaugtis! Šiaulės kalnas (Kudinų piliakalnis) – saugoma, iki šiol plačiau netyrinėta archeologinė vertybė. Jis dažnai minimas įvairiose legendose, padavimuose. Pasakojama, kad žemaičių vyskupas M. Valančius buvo atvykęs pašventinti užkeikto Šiaulės kalno ir pastatė ten geležinį kryžių. Šiaulės žemė darosi vis patrauklesnė, įdomesnė, šiandien tai – turistų traukos vieta, kurioje išskiriama dešimt lankytinų objektų.

Šiaulėnų krašto muziejuje mus maloniai sutiko jo vadovas, tautodailininkas Eugenijus Arbušauskas. Radviliškis tikrai gali pavydėti šio krašto žmonėms surinktų eksponatų.
Grįždami į namus, pabuvome J. Basanavičiaus gatvėje. prie senojo malūno – istorinio mūšio su bermontininkais liudytojo, ekskursijos pabaigoje stabtelėjome Radviliškio Aušros aikštėje, kurioje pasigėrėjome skulptūra „Nikė“, sužinojome jos atsiradimo istoriją.

Ekskursija dalyviams buvo įdomi, padovanojo naujų žinių, gerų įspūdžių ir paliudijo, kad sulig amžiumi ne mažiau, bet gal net daugiau noro tobulėti, pažinti savo kraštą, jo istoriją ir dabartį.

J. Kaučikienė