„Imantų“ bendruomenė viešėjo svetingoje Latvijos žemėje

„Imantų“ bendruomenė surengė ekskursiją į Latviją, į kurią galėjo vykti ne tik bendruomenės nariai, bet ir visi norintys bendruomenės bičiuliai. Numatytasis maršrutas: Vėjinės-Cėsis-Lygatnė. Mus lydėjo aukščiausios kvalifikacijos gidė, tiesiog vaikščiojanti enciklopedija Laima Jonaitienė, be kurios „Imantai“ nebeįsivaizduoja savo ekskursijų.

Vėjinių urvuose

Pirmasis kelionės tikslas – pamatyti Vėjinių urvus. Vėjinių urvai – tai unikali urvų sistema su požemine upe ir dviem ežerais, kurių bendras ilgis 48 metrai. Tai vieninteliai Baltijos šalyse žinomi požeminiai ežerai. Urvai atrasti 1986 metais. Vėjinių urvas 42 metrų ilgio, iš jo trykšta šaltinis. Urvas yra pačioje srauniosios Braslos upėje, todėl per potvynius būna užtvindytas.

Mums lankantis šioje vietovėje keletą dienų prieš tai smarkiai lijo, urve vandens lygis buvo gerokai pakilęs, ir nors su šeimininkų duota avalyne – guminiais batais – į urvo vidų bristi buvo šiek tiek rizikinga, tačiau smalsumas paėmė viršų, ir visi, vienas po kito, lydimi gido, su vandens nepralaidžia avalyne leidomės apžiūrėti urvą iš vidaus.

Užtvindytuoju urvu dėl ribotos jo erdvės galima buvo eiti tik labai susilenkus, bristi lėtai, nekeliant „bangų“, kad neapsemtų guminių batų, „kelią“ pasišviečiant ant galvos kybančiu prožektoriumi. Puikios nuotaikos nesugadino net urvo smiltainio pėdsakai, išgražinę kai kurių iš mūsų striukių nugaras ir šonus. Kažkuriam teko „laimė“ prisemti ir guminį batą.

Vėjinių urvo gale yra įgriuva, kuri trukdo požeminei upei pratekėti ir aukščiau suformuoja antrąjį urvą–- Ezeralą. Šiuo urvu nebridome, tik, pasišviesdami mobiliųjų telefonų švieselėmis, pasigrožėjome juo prisėdę ant čia pat suręstų suolelių.

Aplankius urvus, mūsų visų jau laukė šeimininkų paruošti pietūs – dailiai nupjautoje pievutėje, ant laužo, milžiniškame katile, išvirta gardi šiupininė sriuba. Darganotą rudens rytą ji labai pradžiugino, sušildė kūną ir sielą.

Livonijos ordino pilyje

Cėsis – tai miestas, skaičiuojantis daugiau nei 800 metų, kadaise buvęs Livonijos ordino sostine, įsikūręs šalia Gaujos nacionalinio parko. Dabar Cėsis yra trečias pagal senumą Latvijos miestas.

Pačiame miesto centre – Cėsio pilies kompleksas, kurį sudaro senosios Livonijos ordino pilies griuvėsiai, Naujoji pilis ir jai priklausantys pagalbiniai pastatai bei keli parkai. Žingsniuojame ten su vietine gide priešakyje. Taip smalsu aplankyti šio miesto puošmeną – Livonijos ordino pilį, vieną gražiausių Latvijos pilių, pastatytą 1214 metais, tapusią to meto svarbiu kariniu-strateginiu objektu, siekiant užkariauti dabartinės Latvijos šiaurines žemes bei Estiją.

Įdomu buvo išgirsti tai, kad vienos stipriausių Livonijos ordino akmeninės Cėsio pilies statybos truko ne vienerius metus. Iš keturių dalių suformuota pilis turėjo vidinį kiemą, penkis bokštus, gynybinę sieną su keletu vartų, požeminius tunelius ir 42 metrų ilgio tiltą, o gynybinės pilies sienos buvo 5 metrų storio. Pasak gidės, pilyje buvo net trys požeminiai tuneliai. Pirmasis vedė į artimiausią kalvą, antrasis – į už 8 km esančią Araiši gyvenvietę, o trečiasis – į net už 75 kilometrų esančią Cesvainės pilį.

Čia pat, paėmus į rankas uždarą žibintą su viduje degančia žvake, šviečiantis juo tamsiuose pilies labirintuose, siaurais, suktais akmeniniais laiptais galima buvo pakilti į pilies bokštą, kuriame mums buvo demonstruojama kelių minučių vaizdinė projekcija, pasakojanti pilies istoriją nuo jos pastatymo iki šių dienų.

Pilies kieme – sodininko rūpestingai prižiūrimas sodas, kuriame auginamos to laikmečio daržovės ir prieskoniniai augalai. Yra išlikusių autentiškų pilies patiekalų receptų. Čia pat medinė pašiūrė, kurios palubėje sukabintos žolių šluotos – tai žolininko kampelis. Tik šiuo metų laiku jis buvo tuščias. Pilies prieigose aplankėme amatininkų dirbtuvėles, kuriose buvo gaminami varpai, patrankos, šarvai, papuošalai, įvairūs medžio drožiniai.

Dar kiek pavaikštinėję pilies teritorijoje, čia įsiamžinę, pasukome už didelių romantiškų vartų Pilies gatvės link, pasigrožėjome miesto pastatų architektūra. Akys pasidžiaugė tyliomis, tvarkingomis gatvėmis, nedidukais dailiais namais. Miesto senojoje dalyje įdomiai dera viduramžių ir šių laikų kultūra. Užėjome į čia pat esančius Dievo namus – Šv. Jonų liuteronų bažnyčią – vieną iš seniausių viduramžių laikotarpio architektūrinių paminklų Latvijoje ir didžiausią viduramžių baziliką už Rygos ribų. Ją XIII a. pastatė antrasis Rygos vyskupas Johanas von Luves. Sužavėjo trinavis bažnyčios altorius – tikras architektūros šedevras, ąžuolinis vėlyvosios gotikos pavyzdys. Dideli vitražiniai langai, antikvariniai tauriųjų metalų dirbiniai, didingi Livonijos valdovų antkapiniai biustai ir nepaprasta vargonų muzika Cėsio Šv. Jonų bažnyčioje sukūrė užburiančią, sakralinę atmosferą. Šioje bažnyčioje saugomas ne vienas į nacionalinių vertybių sąrašą įtrauktas meno kūrinys.

Pasak gidės, tai stebuklingas pastatas, todėl ji pasiūlė žengiant per bažnyčios slenkstį sugalvoti norą, kuris neabejotinai išsipildysiąs.

Išėję iš Šv. Jonų bažnyčios ir pasukę už jos, sustojome ties skulptūra „Žibintininkas“. Pasakojama, kad kiekvieną vakarą miesto gatvelėmis, pasiramsčiuodamas lazda ir pasišviesdamas žibintu, lėtai praeidavęs susikūprinęs senyvas žmogus ir kiekvienam sutiktajam ištardavęs: „Viskas ramu. Saldžių sapnų“. Kasvakar laukdavo gyventojai savo gatvelėje šio žmogaus žinios, suteikiančios jiems ramybę. Jam mirus, žmonės pasijuto nesaugūs. Amžininkai byloja, jog toks žibintininkas tikrai kadaise čia gyvenęs. Šio žmogaus atminimui įamžinti pastatytas paminklas. Sakoma, kad reikia patrinti ranka paminkle esantį žibintą, ir jis parodys tau kelią. Kiti gi įsitikinę, kad reikia paglostyti lazdą, ir pamatysi savo ateitį.

O kaip nepaminėti nuostabaus grožio Gegužės parko, suprojektuoto 19 amžiuje. Šio parko puošmena –- liepų alėjos, skulptūros ir įspūdingi fontanai su pora juodųjų gulbių, pargabentų 2005 metais net iš pačios Lisabonos.

Lygatnės įdomybės

Lygatnė – vienas gražiausių gamtos kampelių Gaujos nacionaliniame parke. Jau 190 metų Lygatnės vardas yra tiesiogiai susijęs su popieriaus fabriku. Istoriniai fabriko pastatai yra įtraukti į valstybinės reikšmės kultūros paminklų sąrašą.

Dešiniajame Lygatnės upės krante išvydome vertingiausią geologinį, geomorfologinį paminklą – smiltainio uolą, dominuojančią Lygatnės centro panoramoje. Čia sukurtos dirbtinės olos-rūsiai, pritaikyti daržovėms saugoti. Tai gausiausia olų vieta visoje Latvijoje. Su didžiausiu smalsumu apžiūrėjome šiuos rūsius.

Per Gaujos upę mus kėlė keltas, traukiamas rankomis. Keltas atrodo kaip dvi medinės valtys, sudėtos lygiagrečiai pagal vandens dviračio principą, sujungtos lentų danga. Puiki atrakcija turistams ir smalsuoliams, kurių visuomet pilna Lygatnė. Anot gidės, 19 amžiuje per Gaują kėlė net 9 keltai. Taip buvo užtikrinamas susisiekimas su Estija ir Rusija.

Aplankėme Lygatnės kultūros namus, kurių vestibiulio kampe svetingai sutiko čirškaujantys padarai – draugiškos ir meilios papūgos. Mus lydėjusi gidė pakvietė užeiti į ištaigingą didžiąją kultūros namų salę, kur visų akys nukrypo į lubas ir ant jų kabančius iš popieriaus preciziškai pagamintus unikalius milžiniškus sietynus.

Vakarėjant džiugiai nuskubėjome degustuoti vyno, nes po ilgos, kupinos įspūdžių dienos pailsome, pavargo kojos, nuo vėsaus ir vėjuoto rudeniško oro sugrubo rankos. Troškome prisėsti, pasišildyti, atsipalaiduoti.

Tikriausiai ne vienas esame girdėję apie Latvijoje klestinčias nedideles alaus ir vyno daryklas, kurios stebina įvairių rūšių alaus pasiūla, iš latviškų vaisių ir uogų padarytu vynu bei kokiu nors stipresniu gėrimu. Čia gaminamas vynas net iš beržų sulos, rabarbarų.

Ne išimtis ir Lygatnės vyno darykla, kuri kviečia mėgautis naminiais vaisių ir uogų vynais jaukioje ir romantiškoje atmosferoje – smiltainio oloje, Lustūžo uolos rūsyje. Buvome pakviesti į jaukią vyno krautuvėlę paragauti pačių įvairiausių ir netikėčiausių skonių vynų: rabarbarų, bruknių, spanguolių, vyšnių, serbentų, melionų. Degustavome morkų degtinę, įvairų vaisių ir uogų likerį. Bendrakeleivių, įsigijusių patikusio alkoholinio gėrimo, laukė makabriškas išbandymas: pasiūlymas viename iš rūsių naktį praleisti su skeletu ir už tai gauti dosnų atlygį – pintą vyno. Bet kažkodėl drąsuolių, panorusių čia likti, neatsirado, tad, sugužėję į autobusą ir patogiai jame įsitaisę, pasukome namų link.

Agnė Vaitkevičienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE