Radviliškio geležinkelio stotis per daugelį metų matė ir džiaugsmo

Radviliškio lokomotyvų depui – 150 metų

Radviliškis šiandien neatsiejamas nuo geležinkelių. Radviliškio geležinkelio mazgas po Vilniaus yra didžiausias Lietuvoje, iš čia kontroliuojamas tranzitinis judėjimas visoje Šiaurės Lietuvos dalyje.

Radviliškio, kaip Geležinkeliečių sostinės, augimo pradžia galima laikyti 1870-uosius metus – būtent prieš 150 metų Radviliškyje buvo įsteigtas geležinkelio mazgas: pastatytas Radviliškio garvežių (lokomotyvų) depas bei geležinkelio stotis.

Didžioji dalis Radviliškio miesto gyventojų dirbo geležinkelyje, formavosi geležinkeliečių dinastijos. Ir šiandien Radviliškis skambiai vadinamas „Geležinkelių sostine“. Pusantro šimto metų stūksanti Radviliškio geležinkelio stotis tūkstančiams šio krašto žmonių visais laikais buvo didžiojo kelio pradžia, o tragiškaisiais tremties metais – atsisveikinimo su Tėvyne vieta“, – pasakojo Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis.

Išliko autentiškos lokomotyvų depo sienos

Radviliškio garvežių (lokomotyvų) depas buvo pastatytas 1870 metais ir vėliau tapo vienu iš didžiausių šiame geležinkelyje.

Paveldosaugos skyriaus vedėjas V. Simelis pasakojo, kad pirmasis depo pastatas – mūrinis, raudonų plytų, jo pamatai akmeniniai, stogas sutvirtintas medžio sijomis: „Ir šiandien matome autentiškas išlikusias akmenų ir raudonų plytų mūro kapitalines sienas“.

Depas rekonstruotas 1960 ir 1965 metais pristatant priestatus. Pastatas paaukštintas, pakeliant stogą ir įrengiant antrą eilę langų. Stogo konstrukcijos vietoj medinių pakeistos geležinėmis, priestatuose – gelžbetoninės santvaros.

Tuo metu, kai kūrėsi lokomotyvų depas, kaip byloja istorijos šaltiniai, Radviliškis buvo mažas miestelis, kuriame gyveno 485 gyventojai. Čia buvo medinė bažnyčia, dviejų lovų ligoninė, pašto stotis, nedidelė liaudies mokykla, valsčiaus valdyba.

Darbo diena trukdavo nuo 12 iki 17 valandų

Pirmieji šeši prekiniai garvežiai, pagaminti Paryžiuje, į Radviliškį atgabenti 1870-ųjų liepą. Per dvidešimt metų Radviliškio garvežių parkas išsiplėtė – jį jau sudarė dešimt keleivinių ir daugiau kaip keturiasdešimt prekinių garvežių. Radviliškio garvežių depas tapo didžiausiu visame tuomečiame Liepojos geležinkelyje. Iki 1913 metų depas jau turėjo 67 garvežius.

Gyvėjant geležinkelio magistralei, plečiantis garvežių depui ir stočiai, gausėjo ir geležinkelininkų, bet darbo žmonių gyvenimas negerėjo. Garvežių depe bei geležinkelio stotyje darbo diena trukdavo nuo 12 iki 17 valandų, uždarbis buvo labai mažas.

Įvairiuose šaltiniuose rašoma, kad tarpukario Lietuvos geležinkeliai atitiko tuomečius Europos standartus. Plieno keliais iš Radviliškio važiavo 36 keleiviniai, 107 prekiniai ir 15 manevrinių garvežių, daugiau negu 4 tūkstančiai vagonų.

Freska „nusifilmavo“ vaidybiniame filme

Vienas iš svarbiausių pastatų – Radviliškio geležinkelio stotis, pastatyta tais pačiais metais, kaip ir depas – 1870-aisiais. Stotis pradėjo veikti 1871 metais rugsėjo 4-ąją, kai linija Liepoja–Kaišiadorys reguliariai pradėjo važiuoti traukiniai. Stoties paskirtis buvo reguliuoti traukinių eismą, aptarnauti keleivius.

Profesionalus gidas Albertas Vitartas „Radviliškio naujienoms“ yra pasakojęs, kad čia buvo įsikūrę įvairios geležinkelio tarnybos, buvo butai viršininkui ir keliems kitiems tarnautojams, o geležinkelio stotyje buvo įkurtos trys keleivių salės skirtingų klasių keleiviams.

Gido pasakojimu, šiandien stoties laukiamajame visus pasitinka visą sieną puošianti freska. Kuo ji ypatinga? „Joje kiekvienas gali pamatyti save: jauną, pagyvenusį, atvykstantį ir išvykstantį keleivį, pasitinkantį ar išlydintį mielą žmogų. Freską 1988 metais nutapė radviliškietis menininkas Vaicekauskas, o 2008 metais ji buvo nufilmuota amerikiečių režisieriaus Brado Andersono vaidybiniame filme „Transsibiro ekspresas“ arba „Transsiberija“, kuriame vaidino ir lietuvių aktoriai: Larisa Kalpokaitė ir Mindaugas Capas“, – „Radviliškio naujienoms“ pasakojo gidas.

Vokiečių kariuomenė norėjo susprogdinti

Radviliškio geležinkelio mazgas yra vienas iš stambiausių ir seniausių Lietuvoje. Jo raida atspindi Lietuvos geležinkelio istoriją. Stotis ir jos statiniai išlaikė per pusantro šimto metų susiklosčiusį autentišką išplanavimą, funkcijas, įvairių laikotarpių techniką bei įrangą, tad nenuostabu, kad stoties kompleksas, kurį sudaro: geležinkelio stotis, ūkinis pastatas, lokomotyvų depas ir vandentiekio bokštas, 2005 metais įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą.

Gidas A. Vitartas „Radviliškio naujienoms“ pasakojo, kad viso to šiandien galėjome ir nematyti: „1944 metais atsitraukdama vokiečių kariuomenė užminavo stotį, depą, vandens bokštą ir kitus statinius, patį geležinkelį. Tik mašinisto Romualdo Petkevičiaus drąsa ir pasiaukojimas išgelbėjo Radviliškį. Jis, rizikuodamas gyvybe, išsuko sprogdiklius, nukirpo laidus, taip išgelbėdamas nuo žūties visa tai, ką galima išvysti dabar“.

Šiek tiek istorijos…

Rusijos imperijos vyriausybė 1869 m. įsteigė Liepojos geležinkelio bendrovę bei patvirtino Liepojos geležinkelio projektą.

Statybos darbai pradėti 1870 m. Geležinkelis buvo tiesiamas nuo Kaišiadorių per Jonavą, Kėdainius, Radviliškį, Šiaulius, Kuršėnus, Mažeikius, Priekulę iki Liepojos. Jis reguliariai pradėjo veikti 1871 m. rugsėjo 11 d.

1872 m. pradėta tiesti trečioji geležinkelio linija 1874 m. sujungė Lentvarį su Romnais (Ukraina).

1876 m. birželio 1 d. abu geležinkeliai sujungti ir sukurtas jungtinis Liepojos-Romnų geležinkelis.

1873 m. nutiestas Daugpilio-Radviliškio geležinkelis.

Radviliškio geležinkelio stotis pradėjo veikti 1871 m. rugsėjo 4 d. Statinio autorius nežinomas (Šiaulių-Radviliškio ruožo statybos vadovas buvo inžinierius V. Kriukovskis).

Stotyje buvo mūrinis keleivių pastatas su trimis laukiamosiomis salėmis pirmos, antros ir trečios klasės keleiviams, butais stoties viršininkui ir keliems žemesniems eismo tarnautojams, ūkinis pastatas.

1870 m. pastatytas Radviliškio lokomotyvų depas. Jis vėliau tapo vienu iš didžiausių šiame geležinkelyje.

Plytų mūro vandentiekio bokštas pagal tipinį projektą pastatytas 1933 m. Tai vienas iš nedaugelio išlikusių tarpukario laikotarpio statybos vandentiekio bokštų Lietuvoje.

Ir šiandien Radviliškyje yra vieni iš svarbiausių ir didžiausių bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ objektų.

Geležinkelis tapo neatsiejama Radviliškio miesto įvaizdžio dalimi.

 

Parengė Jonas MARCINKUS 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE