tačiau mergaitei ji - visiškai svetimas žmogus.

Kaip močiutė tapo savo anūkės mama?

Aušra LAURINKIENĖ

Tu man – ne močiutė. Tu mano mama“, – apsivijusi kaklą Palonų miestelio gyventojai Ritai Briedienei sako septynmetė Miglė. Meiliai anūkės galvą glostanti moteris šypteli – nuo tos akimirkos, kai vos metukų mergytė ir jos brolis Leonardas tapo jos globotiniais, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

Gyvenimą nudažo įvairiausiomis spalvomis

Rita ir Romas Briedžiai, į gyvenimą išleidę tris suaugusius vaikus, namuose šiuo metu kasdien klausosi dar trijų vaikų krykštavimo. Gyvenimą įvairiausiomis spalvomis nudažo trylikametis jų sūnus Augustinas bei globotiniai: dešimtmetis Leonardas bei trejais metais jaunesnė Miglė.

Pradėdama pasakoti istoriją, kaip šie vaikai tapo jos globotiniais, Rita kiek jaudinasi: „Vis sakau, kad šiuos vaikus man Dievulis atsiuntė. Sūnus draugavo su mergina, kuri jau augino sūnų. Tai – Leonardas. Vėliau jiedu susilaukė mergytės – tai ir yra mano anūkėlė Miglė. Kai vieną dieną jie susipyko ir išsiskyrė, jų mama išvyko uždarbiauti į Angliją, o man paliko vaikus prižiūrėti. Kaip išvyko 2009 metais, taip ir nebegrįžo… Vaikai liko pas mane… Dabar Miglė man – tikra dukra, jos brolis Leonardas, su kuriuo nesieja jokie kraujo ryšiai – sūnus. O mūsų sūnui Augustinui jiedu – tikri brolis ir sesutė“.

Vyro Romo palaikymą nuolat jaučianti moteris neslepia, kad bijojusi tapti globėja: „Tačiau vaikų atiduoti į vaikų globos namus negalėjome. Juk jie pas mus – nuo pat mažens. Nors Augustinas yra paklausęs, kam to reikėjo, paaiškinome, kad kitaip pasielgti tiesiog negalima. Šiandien mūsų sūnus tokių klausimų nebeužduoda. Jie visi trys gyvena draugiškai ir taikiai“.

Jaučia svetimą kaltę

Namuose, kaip sako pati R. Briedienė, nieko netrūksta: „Nors teisminės išlaidos, bylinėjantis su berniuko tėvu, kuris nori jį atsiimti, „kirto per kišenę“, siekiame atsistoti ant kojų. Planuojame Miglei įrengti atskirą kambarį. Mums labai padeda vyro darbovietė. Ir teisinės pagalbos sulaukėme, ir vaikams tvenkinį iškasė, ir malkų atvežę yra. Kitų pagalbos neprašome. Patys juk pasirinkome tokį kelią. Kiek turime – tiek ir užtenka. Planuojame ir kanalizaciją, ir vandenį įsivesti. Kol kas – tik tokios problemos“.

Paklausta, ką reiškia auginti ne savo vaikus, moteris tikina – tai niekuo nesiskiria nuo savų vaikų auginimo: „Gal kiek daugiau tuos vaikus pamyluoji ir palepini, nes jauti lyg ir kaltę. Nors ne aš juos palikau, jie neturi tikros mamos šilumos. Dėl to sulaukdavau ir sūnaus priekaištų… Laimė, šiandien jie vienas už kitą stoja mūru“.

Globėja tapusi Palonų miestelio gyventoja baiminasi tik vieno: „Tėvas nori pasiimti berniuką. Kol kas to neleido teismas, o jis neketina nuleisti rankų. Tačiau vaikams namai yra čia. Kartą, kai tėvas atvyko aplankyti Leonardo, vaikas verkdamas man sakė nenorintis su juo niekur važiuoti. Aš jo ir nestumiu… Jei berniukui čia yra geriau – kodėl aš turiu stumti į biologinio tėvo, kuris jo neaugino, glėbį? Kartais pagalvoju, ar leis likimas užauginti visus kartu, ar nebus atimtas Leonardas… Juk ir Miglė, ir jos brolis mus vadina tėvais. Čia yra jų šeima. Vaikas labai daug blaškytas ir mėtytas gyvenimo. Jis puikiai prisimena jį metusią mamą. Miglė jos nepamena, tik suvokia, kad yra kažkur mama Sandra, kuri, jei pasiseka, pasirodo kartą per metus… Mergaitė net nenori girdėti, kad aš esu jos močiutė. Su ašaromis ginčijasi ir sako, kad aš – jos mama. Aš nesispyrioju. Jie – mano vaikai, už kuriuos galiu ir galvą padėti, jei reikėtų“.

Puikūs mokiniai

Šiandien visi trys – ir Briedžių tikras sūnus, ir abu globotiniai – mokosi Sidabravo gimnazijoje. R. Briedienė džiaugiasi, kad iš pedagogų nesulaukia jokių pastabų: „Gal išleisime ir į rimtus mokslus. Džiaugiasi mokytojai, kad abu labai stropūs ir atidūs, nekelia jokių konfliktų. Smagu ir didžiuojuosi, kad per tėvų susirinkimą išgirstu vien gerus žodžius“.

Tiesa, ne visas kelias klotas rožėmis – globotinis Leonardas, augantis visiškai svetimų žmonių namuose, išgyveno ir labai sunkių psichologinių momentų: „Vaikas vos nesusirgo depresija… Kai atsirado tėvas, prireikė ir psichologo pagalbos, lankėme užsiėmimus, gėrėme vaistus. Tuomet jis buvo atitolęs ir nuo mokslų. Laimė, šiandien viskas jau gerai“.

Nėra laiko sirgti

Tiems, kurie svarsto tapti globėjais, R. Briedienė sako norinti pasakyti tik viena – nebijokite: „Bijoti galima tik nepasitikėjimo savo jėgomis. Ir man kilo tokių dvejonių, tačiau, atsiradus vaikui, atsiranda ir visa kita. Tie vaikai man suteikia jaunystę. Negaliu vadinti savęs sena, nes jie grąžina energiją. Jei žaidžia tinklinį – ir aš žaidžiu. Ir ant batuto mane užsitempia vasarą. Su jais lieki jaunas… Neturiu laiko net sirgti. Esame laimingi, kad mūsų namuose atsirado šie vaikai. Kai kilo pavojus, kad Leonardą galėjo atimti, vyras net pajuokavo – jei reikės, atversime namų duris ir vaikui iš globos įstaigos. Tuščia nebus“.

Padėkime užaugti likimo nuskriaustiems vaikams

Artėjant didžiosioms metų šventėms kiekvienam iš mūsų derėtų pagalvoti apie tuos, kuriems gyvenimas yra negailestingas. Radviliškio rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius kviečia padėti be tėvų gyvenantiems vaikams ir auginti beglobius vaikus savo namuose.

Pasiryžę tapti globėjais turėtų kreiptis į Vaiko teisių apsaugos skyrių ir pareikšti tokį norą. Tuomet asmenys bus įvertinti, ar yra tinkami tapti globėjais, lankys kursus. Po socialinių darbuotojų įvertinimo jie galės rašyti prašymą ir į savo namus priimti likimo nuskriaustus vaikus.

Anot Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto Algimanto Augulio, svarbiausia – žmogaus kompetencija: „Pagrindinis kriterijus, ar žmogus yra tinkamas tapti globėju. Gyvenimo sąlygos turi būti tinkamos ir žaidimui, ir gyvenimui, tačiau tai nėra lemiamas faktorius. Svarbiausia, kad vaikas jaustųsi saugus ir artimas toje šeimoje, kurioje gyvena“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE