Kada vicemero akyse sublizga ašaros?

Aušra LAURINKIENĖ

Rajono gyventojai pastebėjo, kad Radviliškio rajono mero pavaduotojas Kazimieras Augulis jau kurį laiką atrodo liūdnas ir prislėgas. Tai – ne be priežasties. Šios Vėlinės buvo pirmosios, kai vicemerui teko aplankyti dar vieno brangaus žmogaus – mylimos mamos – kapą.

„Iki paskutinės mamos gyvenimo dienos ją gerbėme, mylėjome. Niekas nepasikeitė. Apie mamą ir po jos mirties galime kalbėti tik pačiais gražiausiais žodžiais“, – netekties skausmo neslepia K. Augulis ir dalijasi prisiminimais apie mamą Liudą Augulienę, visą gyvenimą paaukojusią vaikams ir prieš keletą savaičių iškeliavusią Anapilin. Atviro pokalbio metu vicemeras buvo itin nuoširdus – jis atvėrė giliausias sielos kerteles. Teko šluostytis ir ašaras…

Mama ir tėtis viename

„Neįvykdėme mamos noro… Ji norėjo, kad į paskutinę kelionę ją palydėtų penki sūnūs. Kad karstą neštų jos mylimi vaikai, tačiau du brolius palaidojome dar iki mamytės mirties… Likome trys sūnūs ir trys seserys“, – sako K. Augulis.

Už viską, ką šiandien turi, septintas vaikas šeimoje Kazimieras, jo seserys Laima, Gražina-Zita, Janina ir broliai Romualdas bei Algimantas visada liks dėkingi mamai: „Niekuomet namuose neturėjome vyriškos rankos. Mamos tėtis buvo sušaudytas devintam forte, tėčio tėvai mirė dar jam būnant mažam, o pats tėtis mirė 1963 metais ir mamą paliko su mažų vaikų būriu. Ji niekuomet nedejavo ir nekeikė likimo – buvo tėtis ir mama viename. Mus mokė uoliai dirbti ir pati visą gyvenimą taip elgėsi. Ji – tikras pavyzdys, kokia turi būti mama“.

Apdovanota „Už nuopelnus Lietuvai“

Visą gyvenimą gerumu spinduliavusios L. Augulienės atsidavimą įvertino ne tik vaikai – prieš trejus metus jai skirtas garbingas apdovanojimas – ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“. Atsiimti apdovanojimą Prezidentūroje moteriai, gyvenusiai Panevėžio rajono Bartkūnų kaime, neužteko sveikatos, tačiau svarbiausia – ne pats ordinas, o įvertinimas.

Motinos dienos proga valstybinius apdovanojimus teikdama prezidentė Dalia Grybauskaitė visoms nusipelniusios šalies mamoms, o tarp jų ir L. Augulienei, skyrė tokius žodžius: „Šiluma ir meilė, kurią atidavėte savo vaikams, gaubia ir jus pačias. Dorai augindamos vaikus, puoselėdamos meilę šeimose, įveikdamos gyvenimo sunkumus, jūs nusipelnėte Lietuvai“.

„Ji tikrai buvo to verta. Juk kai mirė tėtis, jauniausiam broliui Algimantui nebuvo nė trejų metukų, o vyriausiajai seseriai Janinai gal tik dvylika buvo sukakę. Likusi našle mama nepalūžo – ėjo pirmyn ir išmokė mus visus dalytis gerumu ir tartis bei sutarti svarbiausiais gyvenimo klausimais“, – pasakoja Radviliškio rajono mero pavaduotojas.

Mamos žodis buvo lemiamas

„Esame dėkingi, kad mama mus ir darbo išmokė. Kai augome, dykinėti nebuvo kada. Jos žodis buvo lemiamas ir mes jos visada klausėme. Ji mus auklėjo žodžiais. Nė vienas vaikas nuo mamos nesame gavę lupti. Pamenu, kartą tik nuo tėvo mažas esu su virve gavęs, nes padėjau draugui ieškoti kalakutų ir labai vėlai grįžau. Šiaip buvome geri vaikai. Žinoma, paišdykaudavome, tačiau mamai raudonuoti dėl mūsų neteko“, – prisimena K. Augulis.

Kartais ir jam, ir broliams bei seserims atitekdavo svetimi „nuopelnai“ – mokykloje svetimos išdaigos neretai būdavo perkeliamos ant „auguliukų“ vaikų. Esą jų – daug, tai čia jie ir prikrėtė šunybių. Tiesa, kur kas dažniau tiek pats Kazimieras, tiek kiti Liudos Augulienės vaikai namo grįždavo su padėkomis. „Kabėjome garbės lentoje, mama išties mumis didžiavosi“, – sako rajono vicemeras.

O didžiuotis buvo kuo – vaikai mamai padėjo nudirbti visus darbus kolūkyje – nuo karvių melžimo iki šieno krovimo ar cukrinių runkelių rovimo: „Dirbome dešimt kartų daugiau nei kiti, nes reikėjo pinigėlių. Grįžę iš mokyklos nedykaduoniavome ir nesėdėdavome kieme. Neturėjome nei žiemos, nei pavasario atostogų. Mama mokėjo mus suburti. Kaip šiandien pamenu, kad neturėjome radijo imtuvo. Mama atliko darbus kolūkyje ir sako: „Vaikai, reikia radijo. Imam dar hektarą linų?“. Ir mes ėmėme. Mes, aštuoni vaikai ir mama, – devyniese dirbome ir kryptingai siekėme tikslų. Ir radijo imtuvui, kuris kainavo, berods, apie 100 rublių, užsidirbome visi savo prakaitu“.

K. Augulis sako pamenantis, kad jam būnant vos šešerių metų teko pirmąkart arti lauką: „Mama išvyko į parduotuvę. Suariau lauką. Man atrodė, kad labai gražiai, o mama pasakė: „Vaikeli, kokios kreivos vagos“. Dabar suprantu, kad jos ir negalėjo būti tiesios, nes plūgas mane tiesiog mėtė“.

Gerumo užteko ir saviems, ir svetimiems

K. Augulio teigimu, Anapilin iškeliavusią jo mamą Bartkūnų kaimo gyventojai mini tik geru žodžiu. Nenuostabu – jos namuose vietos užteko visiems. Ir aštuoniems vaikams, ir gausiam būriui jų draugų: „Mamytė niekada nevirdavo puodais – visada tik katilais. Jei vykdavome uogauti, tai pririnkdavome tris–keturis kibirus. Kiemas buvo atviras visiems. Susirinkdavo tiek pat draugų – visiems užteko ir pavalgyt, ir atsigert. Mama sušelpdavo visus iki pat gyvenimo pabaigos. Todėl visi kaime gerbia jos atminimą“.

Savo gerumu vaikams sąžiningumą ir dorumą įskiepijusi motina išmokė pasakyti ačiū, o ne laukti atpildo: „Todėl visi stovime tvirtai. Daugelis sukūrė šeimas, išsibarstė po Lietuvą, tačiau mama mus visuomet suburdavo dukart per metus. Kadangi ji buvo labai tikinti, rugpjūčio 15-oji, Žolinė, jai buvo labai svarbi šventė, tad tądien į jos sodybą sugužėdavo per šimtą giminių. Kita diena, kai neužsiverdavo jos namų durys – vasario 22-oji, mamytės gimtadienis. Šios dvi dienos visuomet buvo suplanuotos – vykdavome lankyti mamos be jokių išimčių“.

K. Augulis sako, kad mirus mamai tradicija nesikeis: „Su artimaisiais jau kalbėjome, kad ir toliau bursimės ir taip pagerbsime mamos atminimą“.

Gyveno taupiai, tačiau vaikams nieko negailėjo

Našle su aštuoniais vaikais likusi L. Augulienė visą gyvenimą mokėjo taupyti: „Mokėjo gyventi labai taupiai, nežiūrint į tai, kad augino daug vaikų. Mama visus mus rėmė. Viską, ką turime, užsidirbome sąžiningu darbu ir padedant mamai. Ji atsidėjo 10 tūkstančių litų laidotuvėms ir likusius pinigus padalindavo visiems po lygiai. Mes su žmona tvarkėme buhalteriją, o ji, mums atvažiavus, vis klausdavo: „Kiek aš turiu laisvų? Tris tūkstančius? Gerai, visiems vaikams vienodai padalink“. Visi vienodai gaudavo. Be jokių išimčių. Ji visuomet spinduliuodavo gerumu“.

Mamos begalinis gerumas ir atsidavimas vaikų atmintyje niekada neišblės – K. Augulis sako tik dabar su broliais ir seserimis supratę, kad mama niekada nesėsdavo prie stalo, kol nepavalgydavo atžalos: „Ji nuolat mumis rūpinosi. Gerumo išmokė ir mus. Pamenu, netoliese gyveno „panečka“ lenkė. Kai pas ją nueidavome, gaudavome saldainį ar sausainį. Nesvarbu, kuris nueidavome – parnešdavome namo ir padalindavom į lygias devynias dalis – mamai ir visiems aštuoniems vaikams…“

Buhalterinė programa

Amžinatilsį Liuda Augulienė (centre) artimųjų atmintyje išliks kaip vienas nuostabiausių žmonių, visą gyvenimą skleidusi gerumą ir meilę.

Kazimieras ir Teresė Auguliai – su sūnumis Antanu ir Donatu.

Asmeninio albumo nuotr.