Kad ežeras neišskristų…
Radviliškio rajone, netoli Šaukoto, tyvuliuojantis Praviršulio ežeras ir jį supanti pelkė – tikra paukščių, augalų bei vabzdžių karalystė. Bet ir čia įžengia žmogaus koja, o lankytojai kai kada po savęs palieka ir įrodymų – šiukšlių.
Šiukšlinimas nuo seno yra viena iš žmogiškųjų ydų, nes net paties Praviršulio legenda byloja, jog jis vos nepabėgo dėl neatsakingo žmonių elgesio: prie ežero gyvenę žmonės pradėjo jį teršti, jis supyko, pakilo ir pakibo danguje. Žmonės išsigando, pradėjo ieškoti būdų jam susigrąžinti. Išsiaiškino, jog ežeras sugrįš tuomet, kai kas nors jam suteiks tinkamą vardą, bet tas žmogus turės pasiaukoti. Niekas nesutiko. Tuomet kampininkė moterėlė tarė: „Aš esu Uršulė. Kadangi tu kybai virš manęs, būk Praviršulis“. Vanduo nusileido, o subėgę žmonės pamatė, jog Uršulė gyva ir sveika – stovi saloje ir mojuoja susirinkusiesiems nosine.
Kad gražusis ežeras nesugalvotų vėl pabėgti, Radviliškio miškų urėdijos vyr. miškininkas Egidijus Barčkus su kolegomis sugalvojo surengti talką, kurioje dalyvavo ir Tytuvėnų regioninio parko darbuotojai bei Sargelių kaimo bendruomenė. Jos tikslas – išvalyti pelkėtas vandens telkinio prieigas nuo šiukšlių. Atrodo, tai gan atoki vieta, tačiau žmonių užklysta visur. Per porą valandų surinktas ne vienas maišas šiukšlių, didžioji dauguma tarp samanų pasislėpusių „gėrybių“ – plastikiniai buteliai.
Po darbų talkininkai vaišinosi Sargelių bendruomenės paruošta sriuba, kava ir pyragais, kepė miškininkų parūpintas dešreles ant laužo, o etnologė dr. Daiva Šeškauskaitė papasakojo apie Praviršulio vabzdžius ir gyvūnus, padainavo liaudiškų dainų.
Tytuvėnų regioninio parko kultūrologė Agnė Buchaitė