„Imantų“ bendruomenės atstovai pagerbė išžudytų žydų atminimą

Grupelė „Imantų“ bendruomenės narių Žydų genocido dieną apsilankė Krakėse. Čia buvome svetingai sutikti Krakių kultūros centro direktoriaus Roberto Dubinkos.

Kultūros centre apžiūrėjome čia veikiančią paveikslų parodą, pasiklausėme trumpo apžvalginio pasakojimo apie Krakes, apie čia gyvenusius žydus, apie paskutines jų dienas Krakėse įkurtame gete.

Dėmesį patraukė miestelio centre išdėstytos didžiulės medžio skulptūros. Jas sukūrė ir miesteliui padovanojo Krakių miestelio gyventojas, vienas garsiausių Aukštaitijos tautodailininkų, medžio drožėjas Vytautas Ulevičius. Šio meistro darbai, padaryti iš ąžuolo, sužavėjo tobula juvelyrika. Kadangi viešnagės laikas buvo ribotas, pasižadėjome sau surengti bendruomenės narių ekskursiją, apsilankyti meistro namuose ir plačiau susipažinti su jo darbais.

Po trumpos pažintinės dalies sekė antroji, dėl kurios ir atvykome į Krakes. Automobiliu nuvykome į netoliese esantį Peštiniukų kaimą, kuriame 1941 metų rugsėjo 2 dieną buvo sušaudyti Baisogalos, Pociūnėlių, Dotnuvos, Krakių ir kitų aplinkinių vietovių žydai, iš viso 1125 žmonės.

Kaip pasakojo R. Dubinka, tai buvo baisi diena. Nuo pat ryto skardėjo šūviai. Žydus vežė po šimtą ir statė prie duobės. Kadangi taupė šovinius, vienu šūviu nušaudavo vieną už kito sustatytus 5 žmones. Toli gražu ne visi krisdavo į duobes nušauti, daug buvo gyvų, sužalotų. Ant jų krito nauji kūnai. Protarpiais tarp egzekucijų žydšaudžiai gėrė degtinę, nes besimeldžianti, raudanti, šaukianti pagalbos minia kuriam nors gal būtų sukėlusi norą pasigailėti, pabudinusi sąžinę. Vakare kruvinas darbas buvo baigtas. Žudikai išsiskirstė. Už jų nugarų liko krūpčiojanti, vaitojanti žemė. Ne vienas žydas, likęs gyvas, tik daugiau ar mažiau sužeistas, naktį sugebėjo išlįsti iš po lavonų krūvos ir mėgino pasislėpti. Bet kur? Pas žmones prašytis bijojo, nes šie patys būtų rizikavę gyvybe, o ilgiau slapstytis apleistuose pastatuose be maisto ir vandens buvo neįmanoma. Šių žmonių laukė tas pats likimas. Jie visi buvo surasti ir sušaudyti.

Pagerbdami kankinius, žydų papročiu prie paminklo padėjome akmenėlių, perskaitėme pavardes tų, kurie čia buvo sušaudyti. Grįžome tylėdami, apmąstydami baisų bendrapiliečių likimą ir tikėdamiesi ateinančių metų pavasarį atsivežti į Krakes bendruomenės narius.

Regina Vaitkevičienė