SutinkuSiekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, svetainėje yra naudojami slapukai (angliškai „cookies“), kuriais analizuojama jūsų naršymo istorija. Tokiu būdu optimizuojamas svetainės funkcionalumas ir pateikiamas turinys, kuris yra aktualus jums. Sutikdami, spauskite mygtuką “Sutinku”.
Šiandien yra: 2019-08-23, Penktadienis, 12:53:50 Radviliškio krašto naujienų portalas
RSS
Pagrindinis Žmonės Į vaikų namus buvęs direktorius užsuka tik kaip svečias

Į vaikų namus buvęs direktorius užsuka tik kaip svečias

  • Į vaikų namus buvęs direktorius užsuka tik kaip svečias

    Į vaikų globos namus „Nykštukas“ Saulius Čepaitis užsuka jau nebe kaip direktorius, o kaip svečias.

  • Į vaikų globos namus „Nykštukas“ Saulius Čepaitis užsuka jau nebe kaip direktorius, o kaip svečias.

    Darbas vaikų globos namuose - nelengvas. Būna, kad kai kurie čia patekę vaikai pirmą kartą pajaučia karštą vandenį. Kartais tenka išmokyti elementariausių dalykų. Tai jau daugelį metų daro „Nykštuke“ socialine darbuotoja dirbanti buvusio direktoriaus žmona Roma.

  • Į vaikų globos namus „Nykštukas“ Saulius Čepaitis užsuka jau nebe kaip direktorius, o kaip svečias.

    Neretai vaikai mieliau nori gyventi apleistuose būstuose su asocialiais tėvais, negu švariuose ir šiltuose vaikų globos namuose. Autorės nuotr.

  • Į vaikų globos namus „Nykštukas“ Saulius Čepaitis užsuka jau nebe kaip direktorius, o kaip svečias.

    Saulius Čepaitis dabar - Pociūnėlių pagrindinės mokyklos mokytojas, bendraujantis su vaikais ne tik per istorijos pamokas, bet ir po pamokų.

Aušra MIKŠIENĖ

„Vis dar sulaukiu klausimų iš vaikų, kodėl išėjau. Nors kai kurie galbūt pasijuto dar kartą palikti artimo žmogaus, tačiau aš, galvodamas apie savo šeimą, kitaip pasielgti negalėjau“, - šiandien sako buvęs Radviliškio vaikų globos namų „Nykštukas“ direktorius Saulius Čepaitis.

Penkeri metai, kuriuos jis vadovavo globos įstaigai, buvo be galo sunkūs emociškai, o ir šalies valdžios siekis uždaryti visus vaikų globos namus šių metų rugsėjo pabaigoje privertė vyrą pasirinkti širdžiai mielesnę veiklą - grįžti į mokyklą prie lentos. Ir nors mokytojo alga žymiai mažesnė, šiandien S. Čepaitis - ir vėl istorijos mokytojas, dukart per savaitę skubantis pas Pociūnėlių pagrindinės mokyklos mokinius.

Teko dirbti ir naktimis

Istorijos ir geografijos mokytoju nuo devyniolikos metų pradėjęs dirbti S. Čepaitis ilgą laiką vaikus mokė Pakalniškiuose, ten ir gyveno. Vėliau, 2012 metais, su šeima įsigijęs namą Radviliškyje, nusprendė ieškotis darbo mieste. Laimėjo konkursą ir taip tapo globos įstaigos direktoriumi.

Šių metų gruodį atšventęs 47-ąjį gimtadienį, S. Čepaitis paklaustas, kokie buvo tie penkeri metai, kuriuos jis vadovavo vaikų globos namams, nė nemirktelėjęs atsako: „Labai sunkūs. Iki tol ilgus metus dirbau pedagogu, tad nė nenumaniau, koks darbas manęs laukia. Žinoma, gilinau socialines, teisines žinias, tačiau darbas nesibaigdavo penktą valandą popiet. Galima sakyti, kad dirbau visą parą, septynias dienas per savaitę. Leisdavo atsikvėpti tik per atostogas, pavaduotoja netrukdydavo. O šiaip, būdavo, paskambina auklėtoja vidury nakties, praneša, kad vaikas koks pateko į bėdą ar pabėgo. Keliesi, važiuoji spręsti problemų. Kartais guli ir iki paryčių galvoji, kaip padėti vienam ar kitam vaikui. Juk tie vaikai turėdavo problemų, kurias atsinešė dar iš savo šeimos. Klausdavau savęs: „O ką ne taip padariau? Kodėl tas vaikas taip elgiasi?“. Nors tikrai būta ir smagių akimirkų, tačiau tas darbas emociškai tikrai nebuvo lengvas“.

S. Čepaitis sako visus tuos metus buvęs ne tik vadovu, bet ir tikru tėčiu tiems vaikams: „Juk kai atėjau dirbti, kolektyvą sudarė tik moterys, atstojusios mamas. Aš buvau vienintelis vyras, atstojęs tėtį. Nors vėliau ir buvo vyras socialinis darbuotojas, tačiau jis irgi išėjo“.

Neslėpdamas jaudulio S. Čepaitis tikina su vaikais užmezgęs gana stiprų ryšį, todėl nuoskaudų neišvengta: „Ne visi vaikai suprato, kodėl išėjau. Nors aš pats apie sugrįžimą į pedagoginį darbą galvojau jau senokai, vaikams apie tai nepasakojau. Rugsėjo pradžioje iš Pociūnėlių pagrindinės mokyklos išėjo istorijos mokytojas, o kai buvo paskelbtas konkursas, sudalyvavau ir laimėjau. Tuomet ir pasiryžau pasirinkti mažiau apmokamą, tačiau širdžiai mielesnį darbą. Vaikai rašo, kad jiems gaila, vis dar paklausia, kodėl išėjau. Su kai kuriais susirašome socialiniame tinkle „Facebook“, naujienų parneša ir socialine darbuotoja globos namuose dirbanti mano žmona Roma. Ji vaikams aiškina situaciją, kad tų nuoskaudų būtų kuo mažiau“.

Bijojo likti be darbo

Prieš pustrečių metų paskelbus, kad šalyje pradedama vaikų globos namų reforma, po kurios, išskyrus retas išimtis, Lietuvoje turėtų nebelikti globos namų, o vaikai turėtų augti aplinkoje, artimesnėje šeimai, iškilo daug klaustukų. Vyras neslepia, kad vaikų globos namų reforma buvo dar vienas faktorius, padėjęs priimti sprendimą atlaisvinti vaikų globos namų direktoriaus vietą. Pagal Lietuvoje vykdomą vaikų globos sistemos pertvarką, iki 2019 metų vaikų globos namuose nebegalės gyventi daugiau kaip trisdešimt vaikų, o iki 2020-ųjų - daugiau kaip aštuoni vaikai. Beje, ir globa vaikams galės būti tik laikinoji - iki trijų mėnesių.

Šiandien keturiolika pamokų per savaitę mokykloje teturintis S. Čepaitis neslepia, kad pedagogo uždarbis - gerokai mažesnis, tačiau tai kartu - lyg ir saugumo jausmas, finansinis garantas, kad po metų ar kelerių, įgyvendinus reformą, jis neliks be darbo: „Turiu galvoti ir apie save, savo šeimą. Kas nutiks, jei neteksiu darbo? Turėčiau stoti į darbo biržą? Galvoju apie ateitį. Apskritai, žiūrint iš bet kokios pusės, ši reforma nėra gera. Kad ji - ne dėl vaikų, o prieš vaiką, sakiau ir būdamas vadovu, ir šiandien“.

Nors vaikų globos namų panaikinimas siekia kuo daugiau vaikų išlaikyti biologinėse šeimose ar perkelti į mažas, kelių asmenų globos bendruomenes, S. Čepaitis neslepia manantis, kad užmojis šalyje uždaryti visus globos namus – nėra gerai apgalvotas: „Aš esu prieš tokią politiką. Jau keletas pavyzdžių parodė, kad nėra gerai, kai vaikai iš globos namų yra perkeliami gyventi į bendruomeninius namus ar šeimynas. Jeigu tuos vaikus išskirstysime po visą rajoną, tai reikš, kad jiems teks lankyti naujas ugdymo įstaigas. Juk vaikų kiekvieną dieną nerinksime iš visų rajono kampelių, kad atvežtume į šias ugdymo įstaigas. Manau, kad tokie pokyčiai gali papildomai traumuoti vaikus, kurie ir taip yra gyvenimo nuskriausti. Kartą juos jau paėmė iš šeimos, jie čia apsiprato, susidraugavo, įprato prie ritmo, o dabar - ir vėl maišatis, surenka, išveža, išskirsto... Negana to, sudėtinga tuos vaikus sukontroliuoti, sudėtinga administruoti ir be galo didelės išlaidos“.

S. Čepaitis kaip atskirą problemą išskiria ir vaikų nusikalstamumą. Jo teigimu, išskirsčius vaikus po kaimus kriminogeninė situacija nepagerėtų: „Būdami globos namuose vaikai dar prisibijo administracijos. Žino, kad yra direktorius, pavaduotoja. Juk kai vadovų nėra, pavyzdžiui, savaitgaliais, nusikaltimų iš karto padaugėja. O kas bus, kai administracijos šalia nebus kiekvieną dieną? Jeigu, tarkime, administruoju aš, sėdžiu čia, Radviliškyje, o vaikai gyvena už 20 kilometrų? Nenorėjau taip dirbti. Tai - per sunku“.

Mynė komisariato ir teismo slenksčius

Vaikų nusikalstamumas - dar vienas faktorius, penkerius metus neleidęs S. Čepaičiui ramiai miegoti. Vyras juokiasi, kad per visą savo gyvenimą neteko tiek susidurti su policija, kiek per tuos penkerius metus: „Būdavo, eini, atstovauji vaikui. Kartais ir pusdienį tekdavo praleisti komisariate ar teismuose. O ir teisinių žinių reikėjo. Atidaviau visą save. Skaudžiausia būdavo tai, kad kartais vaikai nenorėdavo priimti pagalbos. Atrodo, aiškini, mokai, susitari. O jie apsisuka ir vėl viskas iš naujo. Išeina į pamokas, o žiūrėk, mokykloje vaiko jau nebėra. Jau vagiliauja kur nors mieste, kol atsiduria komisariate“.

Pedagogas, kuris prieš metus savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ jau yra pasakojęs apie vagiliaujančią trijulę, neslepia apmaudo, kad vienas iš paauglių, pradėjęs vogti vos dešimties metų, keletą mėnesių praleido paauglių kolonijoje, tačiau grįžęs ir vėl ėmėsi to paties. Globos namų darbuotojai turėdavo ne tik vaikus apgaubti rūpesčiu, bet ir saugoti savo asmeninius daiktus, nes ilgapirščiai drįsdavo įsisukti ir į juos.

Vaikai trokšta grįžti pas girtaujančius tėvus

Kaip pasakoja S. Čepaitis, netinkamas gyvenimo būdas, kurį vaikai matė augdami savo šeimose, neretai taip „įsišaknydavo“, kad perauklėti mažuosius globos namų gyventojus būdavo nelengva. Kai kuriems trūkdavo savęs priežiūros žinių, o kai kurie tiesiog degdavo noru grįžti atgal pas girtaujančius tėvus.

S. Čepaitis sako, kad labiausiai skaudu būdavo matyti viltį vaikų akyse, kai tėvai vis žada susitvarkyti, pakeisti savo gyvenimo būdą, o iš tiesų nepajudindavo nė piršto: „Kartą viena mama net į teismą atėjo išgėrusi, nors buvo sprendžiamas jos teisių į vaiką likimas. Ji teisinosi, kad taip drąsiau stoti prieš teisėją. Baisu, kad tėvai vaikus iškeičia į stikliuką. Tokia ta realybė“.

Nepaisant to, kraujo ryšys neretai nugalėdavo. Vaikai ne kartą per tuos penkerius metus bėgo iš vaikų globos namų, kuriuose jų laukdavo geranoriškos auklėtojos, švara, garuojantis maistas. „Daugelis vaikų norėdavo grįžti į savo šeimas. Pamenu, kartą vykome ieškoti pabėgusios mergaitės. Įėję į namus radome neapsakomą tvaiką, netvarką, į kalną suverstus skudurus, o kampe už lovos - gulinčią mergytę. Tas vaizdas dar ir dabar stovi prieš akis“.

Džiugina laimingos istorijos

Tiesa, apžvelgdamas tuos penkerius metus S. Čepaitis sako, kad buvo ir smagių akimirkų. Labiausiai džiugina laimingos istorijos, kai pavykdavo vaikams surasti globėjus, įtėvius. Vienas berniukas jau gyvena Kanadoje, keli vaikai - Italijoje. Bendradarbiaujant su agentūra „Nuovo cielo onlus“, kasmet į Italiją pasisvečiuoti išleidžiama po keletą vaikų. Kai kurie iš jų ten būna mėnesį, o kai kurie - ir visą vasarą.

„Buvo tokių atvejų, kad po pasisvečiavimų sulaukėme noro įsivaikinti. Kai kuriems vaikams pasiseka, tačiau dažniausiai visi nori vaikučių iki trejų metų, o pas mus daugiausia - vyresni. Visgi, džiaugiuosi už tuos vaikus, kuriems gyvenimas nusišypsojo. Smagu, kad jiems gerai. Nors jau nebedirbu vaikų globos namuose, man tų vaikų likimas rūpi, - šypteli S. Čepaitis neslėpdamas, kad dabar jo gyvenimas kur kas ramesnis. - Ir gaila tų vaikų, ir tuo pačiu širdyje ramiau. Galiu ramiai miegoti naktį žinodamas, kad tikrai niekas neišvers iš lovos dėl prastų naujienų ir neteks gaudyti bėglių. Mokytojo darbas man kur kas mielesnis“.

Darbas vaikų globos namuose - nelengvas. Būna, kad kai kurie čia patekę vaikai pirmą kartą pajaučia karštą vandenį. Kartais tenka išmokyti elementariausių dalykų. Tai jau daugelį metų daro „Nykštuke“ socialine darbuotoja dirbanti buvusio direktoriaus žmona Roma.
Neretai vaikai mieliau nori gyventi apleistuose būstuose su asocialiais tėvais, negu švariuose ir šiltuose vaikų globos namuose. Autorės nuotr.
Saulius Čepaitis dabar - Pociūnėlių pagrindinės mokyklos mokytojas, bendraujantis su vaikais ne tik per istorijos pamokas, bet ir po pamokų.
Komentarus prašome rašyti etiškai, už jų turinį portalo administratorius neatsako.

Susijusios naujienos

Su rizikos grupės šeimomis Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centre dirba...
Fotografė ir filmų operatorė Kristina Sereikaitė – tikra radviliškietė, šiuo metu gyvenanti...
Garbaus amžiaus radviliškietis Jonas Česnulevičius nepaliauja stebinti - balandžio pradžioje j...
Aštuoni sūnus ir mylintis vyras - didžiausias Radviliškio rajono Daugėlaičių kaimo gyventojos...
Balsavimas
  • Pritariu, jeigu temperatūra pasiekia 30 laipsnių.
  • Pritariu, jeigu temperatūra pasiekia 35 laipsnius.
  • Nepritariu, nes galima ir pakentėti.
  • Man tas pats: aš nei mokausi, nei dirbu.
Šiandienos Orai
REKLAMA

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas