Birželio 14-osios tragediją priminė ištremtų vaikų žaislai
„Mūsų vaikystė nuplaukė su sieliais…“ – tokie širdį veriantys žodžiai birželio 14-ąją suskambėjo Gedulo ir vilties dienos minėjime prie Tremties vagono Radviliškyje. Juos ištarė tremtį išgyvenusi radviliškietė Staselė Janušonienė, kuri pasidalijo prisiminamais apie tuomet vykusius įvykius ir apie vaikystę, kuri dingo tuo pat metu, kai tik į langus pasibeldė enkavėdistai.
„Maža mergaitė su savimi į vagoną pasiėmė lėlytę, kurią vis stengėsi sušildyti, bet ji vis šalta ir šalta būdavo, o ten, tremtyje, visos lėlytės pasimiršo, visą laisvą laiką užėmė darbas ir noras išgyventi. Pagrindiniai mūsų žaislai buvo kankorėžiai…“ – pasakojo ji.
Šiandien gyvi likę tik tie, kurie buvo ištremti būdami vaikai, bet jų atmintis liudija tragiškus likimus, o mūsų visų pareiga – tą atmintį ir viltį perduoti savo vaikams.
„Gedulas tegul lieka praeityje, o viltį atiduokime tiems, kurie kurs ateities Lietuvą“, – sakė renginyje dalyvavęs Radviliškio rajono savivaldybės meras Antanas Čepononis.
Dainos ir prasmingi žodžiai apie represijas, kurias teko išgyventi lietuvių tautai, skambėję renginyje, buvo pilni vilties ir skaidraus kančios įprasminimo suvokimo. Drauge dainuoti ir prisiimtini tremties dainas pakvietė Radviliškio miesto kultūros centro politinių kaliniu ir tremtinių choras „Versmė“ (vadovė Rasa Gasiūnienė), Vaidotas Katutis ir Mantas Markušenka.
Radviliškio rajono savivaldybės informacija