Baisogala atsisveikino su žmonių mylimu klebonu Tomu Janavičiumi

Aušra MIKŠIENĖ

Praėjusį sekmadienį tikintieji vos tilpo į Baisogalos Švenčiausios Trejybės bažnyčią. Ir jaunus, ir garbaus amžiaus žmones iš įvairiausių rajono kampelių subūrė ne tik Šv. Lauryno atlaidų iškilmės, bet ir noras atsisveikinti su penkerius metus šioje parapijoje praleidusiu klebonu Tomu Janavičiumi. Atsisveikinimas nebuvo lengvas – vieni vis šluostėsi drėkstančias akis, o kiti nė neslėpė skruostais srūvančių ašarų.

„Tai – viena iš liūdniausių mano gyvenimo dienų. Galvojau, kad nesugebėsiu nė pamokslo pasakyti, tačiau likęs vienas tikrai verksiu. Pakeičiau ne vieną parapiją, tačiau tokio emocingo atsisveikinimo dar nėra buvę“, – po šv. Mišių „Radviliškio naujienoms“ prasitarė ir pats T. Janavičius, pirmadienį paskutinį kartą užrakinęs klebonijos duris ir vyskupo sprendimu išvykęs į Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapiją.

Žmonės nežino – kodėl

Savaitraštis „Radviliškio naujienos“ jau seniau rašė, kad Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio sprendimas perkelti Baisogalos kleboną į Linkuvos parapiją sukrėtė tikinčiuosius. Nors pasklidus šiai žiniai klebonas parapijiečių prašė tai priimti natūraliai ir nesiimti jokių priemonių, tikintieji rankų nenuleido – per keletą dienų surinko 1633 Palonų, Augmėnų, Degėsių, Pakiršinio, Bučiūnų, Januškonių, Valatkonių, Minaičių, Vainiūnų, Girvalakių, Kairėnų, Skėmių, Kubiliūnų, Diauderių, Akademijos, Giedriūnų, Vėriškių, Pociūnėlių, Pavartyčių, Šeduvos, Sidabravo ir net Radviliškio gyventojų parašus ir nuvyko pas vyskupą.

„Vyskupas mus, devynis žmones, priėmė. Bendravome visą valandą ir visaip bandėme suminkštinti širdį, prašėme pagalvoti ir pateikti atsakymą. Dešimt dienų laukėme, o vėliau pati kreipiausi į vyskupijos kanclerį, kuris pranešė, jog vyskupas yra išvykęs ir niekas atsakymo net neketina pateikti – sprendimas yra nekeičiamas“, – braukdama ašaras pasakoja parapijietė Vilma Budvytienė, inicijavusi tikinčiųjų parašų rinkimą.

Kodėl vyskupas nusprendė iškelti Baisogalos kleboną, nepavyko sužinoti ir mūsų savaitraščiui – tris dienas bandėme susisiekti su vyskupu Eugenijumi Bartuliu jo mobiliuoju telefonu, tačiau vyskupas neatsiliepė, o bendruoju kurijos telefonu atsiliepęs žmogus sakė neturintis teisės komentuoti situacijos ir vyskupo sprendimo.

Kodėl vyskupas kunigą nusprendė iškelti į kitą parapiją nepraėjus nė septyneriems metams, sako nežinantis ir pats T. Janavičius. Klebonas neslepia, kad pastarasis mėnuo jam buvo labai sunkus: „Lyg ant adatų. Nelabai gerai jaučiuosi. Sunku, tačiau tokia mano profesija ir galvoju, kad didesnieji bažnyčios atstovai geriau žino, ko reikia. Tikiuosi, kad viskas bus gerai. Ir man svarbiausia, kad parašų rinkimas nesupykdė žmonių su vyskupu. O aš pats jų sustabdyti nuo kreipimosi negalėjau – juk parapija gali parodyti, kad turi balsą ir savo nuomonę“.

Tuo tarpu viso atsisveikinimo metu ašarojusi V. Budvytienė sakė niekaip nesuprantanti neteisybės. „Kunigas Juozapas Vaicekauskas, tik dabar, po 43-ejų metų, atleistas iš Grinkiškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo ir Pašušvio Visų Šventųjų parapijų klebono pareigų ir paskirtas Grinkiškio parapijos altarista. Tai mūsų vyskupo sprendimas. Tai kodėl klebonas Tomas pas mus galėjo būti tik penkerius metus?“ – stebisi moteris. Kaip dar vieną pavyzdį ji pateikia ir Dotnuvos parapijos istoriją, kai tikinčiųjų parašai pakeitė vyskupo nuomonę ir klebonas, kuris net malkas buvo išsivežęs, grįžo atgal.

Prašė šiltai priimti naują kleboną

„Anam klebonui teko tik malkas parsivežti. Man reikėtų avinuką prikelti“, – juokauti bandė Baisogaloje su parapijiečiais atsisveikinęs T. Janavičius, sekmadienį po šv. Mišių visus pakvietęs į bažnyčios šventoriuje surengtus pietus, kuriems buvo paskerstas ir klebono augintas avinukas. „Norisi pasibūti, pabendrauti ilgėliau, neformalioje aplinkoje. Gera matyti, kad žmonės pamilo bažnyčią, susibūrė į vieną krūvą. Svarbiausia, kad ir liktų susibūrę, neišsibarstytų“, – kalbėjo klebonas.

Jo teigimu, Arūnas Urbelis, atleistas iš Šiaulių šv. apašt. Petro ir Pauliaus katedros parapijos vikaro pareigų ir vyskupo paskirtas į Baisogalos parapiją, prieš atvykdamas taip pat jaudinasi: „Jis mato, kaip sunkiai mes atsisveikiname, tačiau neliūdėkime, priimkime tai kaip natūralią pareigą. Noriu paprašyti, kad šiltai priimtumėte naują kleboną. Patikinu, kad jis – geras, tvarkingas ir niekuo nenusikaltęs kunigas. Taip, tikėjimas gal ir priklauso nuo kunigų, bet labiausiai – nuo santykio su Dievu. Nepamirškite to, o išvykimą aš stengiuosi vertinti ir iš teigiamos pusės – taip ir daiktų mažiau nereikalingų prisikaupia. Ne visi esame tobuli. Atleiskite, jei kas buvo ne taip. Nuoširdžiai visiems dėkoju ir už tokį nuostabų atsisveikinimą, ir už visus metus, praleistus su jumis“, – tikintiesiems kalbėjo T. Janavičius.

Į eilę – su dovanomis

Tiesa, toks nuraminimas guodė ne visus. Štai jauna baisogalietė Anelė per šv. Mišias verkė net pasikūkčiodama: „Verkiu, nes man labai liūdna. Klebonas Tomas – labai savas kunigas, draugas, žmogus. Jis artimas kiekvienam žmogui, mokyklai, jaunimui. Labai gaila ir niekaip nesuprantame, kodėl priimtas toks sprendimas“.

Jai antrino ir buvusi tikybos mokytoja Regina, į atsisveikinimą su klebonu atvykusi kartu su kaimynėmis iš Pakiršinio: „Gailestis širdį slegia nuo tos dienos, kai sužinojome, kad nuspręsta kleboną iškelti. Stebiuosi, kad šiandien neverkiu, nes visą tą laiką nuverkiau jau ne vieną posmą. Visą naktį galvojau, kad garsiai paklausiu: „Kodėl?“. Esu ir liūdna, ir pasipiktinusi. Tai yra nesuvokiama ir nepateisinama. Juk šiandien bažnyčia viską kalba viešai, rodo pirštu į visas klebonų nuodėmes. Tai kodėl šiuo atveju mes negalime žinoti priežasties? Jeigu tam įtakos turėjo kokios nors šizofreniškos apkalbos, mes turime teisę tai žinoti. Ką jis padarė, kad yra iškeliamas?“.

Tokie klausimai tądien sukosi daugelio susirinkusiųjų galvose. Ir vyrai, ir moterys stojo į eilę norėdami padėkoti klebonui už atsidavimą, nuoširdų darbą su parapijiečiais – kas įteikė gėlių, kas rankų darbo dovaną, o kas tiesiog norėjo apkabinti ar paspausti ranką. Kai kurie juokavo, kad Baisogaloje tądien sumuštas rankų paspaudimo rekordas. Bažnyčioje tądien skambėjo ne tik giesmės, padėkos žodžiai, bet ir audringi plojimai bei šūksniai „Valio!“.

„Nuostabus jausmas matyti, kad esame stipri bendruomenė. Šiandien liūdna, bet ir žmogiškai gera, kad kunigas Tomas tęs savo puikų ganytojišką darbą“, – šypteli rankose rožių puokštę laikydama Vilija. Netoliese su dovana – įrėminta fotografija – stoviniavo bažnyčios vargonininkė ir choristė Neringa, klebonui linkėjusi didžiausios sėkmės naujoje parapijoje.

Dėmesį klebonui parodė ir Baisogalos seniūnas Romas Kalvaitis, T. Janavičiui už nuoširdžią pastoracinę veiklą parapijoje įteikęs Baisogalos ženklą. „Šiandien mane lydi dvigubos emocijos. Kita parapija sulauks nuostabaus kunigo, tačiau gaila, kad išvažiuoja per anksti. Dar norėjome, kad bent kelerius metus pabūtų su mumis“, – kalbėjo R. Kalvaitis.

Pabūti kuo ilgiau su parapijiečiais dar norėjo ir pats klebonas – vaišino visus avienos plovu, šiupiniu, kuriuos paruošti padėjo šauliai ir vietos bendruomenės atstovai. Kad liūdesys būtų bent kiek išsklaidytas, pasirūpinta ir muzika – susirinkusiuosius linksmino ir koncertą dovanojo Baisogalos kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Žvangulis“, kuriai jau 45-erius metus vadovauja kompozitorius Vilimas Malinauskas.

Apie Baisogalą primins ąžuoliukas

Apie T. Janavičiaus darbą Baisogaloje vietos žmonėms ir apie Baisogalą pačiam klebonui primins išskirtinė dovana kunigui – bendruomenės įteikti du ąžuoliukai.

Vieną iš jų klebonas, daugeliui po vaišių jau išsiskirsčius, pasodino bažnyčios šventoriuje, o kitą pasodins jau Linkuvos parapijoje.

„Tegul tas ąžuoliukas, kurį išsivešite, primins apie mus. Bendruomenę, kuri visada liks dėkinga už jūsų darbą, o mes puoselėsime čia jūsų pasodintą medelį“, – kalbėjo bendruomenės atstovas.

Gražiausių žodžių klebonui negailėjo ir Imantų bendruomenės atstovė Regina: „Džiaugiamės, kad turėjome tokį žmogų, kuris suvienijo parapiją. Tomas – Imantų bendruomenės garbės narys, kuris dalyvaudavo mūsų renginiuose. Jis labai nuoširdus, atviras, paprastas, visiems prieinamas, kiekvienam mokėjo surasti gerą, raminantį žodį“.