„Štai kokia putlutė mano mažylė augo. Nuo pat gimimo ją sūpuoju ir saugau“

Anūkus augina lyg tikra mama

Aušra LAURINKIENĖ

Lankydami globėjus, atvėrusius savo širdis likimo nuskriaustiems vaikams, šįkart pasibeldėme į radviliškietės Mildos Tomkevičiūtės duris. 54-erių metų moteris, užauginusi dvi dukras, šiandien savo visą meilę ir rūpestį skiria dviem globotiniams – jau kone suaugusiam anūkui ir trimetei anūkėlei Ugnei.

„Neretai naktimis savęs klausiu: „kodėl?“. Atrodo, gyvenimą gyvenau teisingai. Nors jis ir manęs neglostė, teko bėgti nuo smurtaujančių ir išgėrinėjusių sutuoktinių, niekuomet nepalūžau. Džiaugiausi ir dukterų laime, kol vieną iš jų ištiko didžiulė tragedija…“ – atsidūsta moteris, riekdama gardų tortą ir pakvietusi pasikalbėti prie garuojančios kavos puodelio.

Dukra paniro į depresiją ir alkoholizmo liūną

Moteris pasakoja, kad viskas iš rankų ėmė slysti prieš maždaug septyniolika metų, kai avarijoje žuvo žentas, o vyresnioji dukra paniro į depresiją ir įklimpo į alkoholio liūną: „Vežiau visur, darėme viską, kas įmanoma, tačiau nepadėjo niekas – nei kodavimas, nei socialiniai darbuotojai. Dukra tiesiog nepriėmė pagalbos. Jie su vyru labai gražiai gyveno – puikiai sutarė, buvo nemaži ūkininkai, o vieną dieną viskas nutrūko. Pradėjo byrėti ir jos santykiai su velionio vyro artimaisiais. Tuomet jau augo anūkėlis, kuris po nelaimės atsidūrė žuvusio žento brolio šeimoje. Ten jį skriaudė, negerai su juo elgėsi, tad 2013 metais jis pats paprašė, kad priimčiau gyventi pas save. Kitu atveju būtų atsidūręs vaikų globos namuose. Taip ir tapau oficialia jo globėja“.

Pats vaikinas – nedrąsus ir ne itin kalbus. Savaitraščiui „Radviliškio naujienos“ jis atskleidžia tik viena – draugams sakantis, kad auga pas močiutę, tačiau širdyje ją vadinantis tikra mama. „Savo biologinei mamai neturiu absoliučiai nieko, ką norėčiau pasakyti. Nėra jokio ryšio. Esu labai dėkingas močiutei, kuri mane priima ir augina kaip sūnų. Nežinau, ką be jos daryčiau. Man gera čia gyventi ir kasdien matyti savo sesutę“, – prasitaria vaikinas ir išskuba į miestą.

„Grįšiu dešimtą“, – šypteli išeidamas globėjai-močiutei.

Kodavimas nedavė jokių rezultatų

Ir anūkė Ugnė auga pas močiutę. Tiesa, mergytė – jau antrosios santuokos vaisius. Kai po avarijos kiek atsitiesusi M. Tomkevičiūtės dukra susirado draugą, radviliškietė jau džiaugėsi – gal ir gyvenimas susistovės, ir sūnus grįš pas mamą, tačiau likimas ir vėl buvo negailestingas – liga pasiglemžė draugo gyvybę.

„Tuomet dukra visiškai patriko. Kodavome kokius penkis kartus. Vežiau ir į sostinę, ir į Kauną, ir į Šiaulius. Be jokių rezultatų. Atrodo, lyg apsitvarko, aprimsta, o po savaitės jau matau – akys neramios, laksto. Sakau, vaikeli, man atrodo, kad vėl ketini išgerti. Ji prižada, primeluoja ir vėl dingsta. Ugnė pas mane auga beveik nuo gimimo. Kai dukra vėl atrado gyvenimo draugą, ištekėjo. Gimė dukrytė, tačiau situacija nepasikeitė. Vyras dirba užsienyje, neturi laiko auginti mergaitės, o dukra ir toliau gastroliuoja. Kartais jai suteikiamos laikinos teisės, tačiau neilgam. Paskutinį kartą aš jau gavau nuolatinę globą – 2016 metais“, – pasakoja M. Tomkevičiūtė.

Pusamžė moteris neslepia net ir naktį sulaukdavusi socialinių darbuotojų skambučių, kad jos dukra rasta neblaivi, tad reikėdavo lėkti pasiimti mažylės: „Juk vaiko neatiduosi svetimiems… Taip ir gyvenu. Dažnai savęs klausiu: „kodėl?“. Pasiilgstu tų dienų, kai galėčiau skirti laiko sau, pakeliauti. Tačiau atsakymo niekaip nerandu. Kita dukra, jaunesnioji, gyvenimą susitvarkė puikiai, tad negaliu sakyti, kad kaltas mano auklėjimas. Matyt, genai kalti, nes ir vyresnėlės tėvas buvo mėgėjas pakelti stikliuką. Gaila, kad nespėjau paimti dar vienos anūkėlės – ji jau yra įvaikinta. Tuo metu buvau užsienyje ir tik sugrįžusi sužinojau, kad anūkė paimta. Jai dabar apie šešiolika. Neprileidžia mūsų, net grasina teismais. Nors ji gyvena Radviliškyje, to nenuslėpsi. Anūkas jau su seserimi susipažino… Matau tik per kompiuterį, kaip ji auga, ką veikia. Graži mergaitė“.

Ruošiasi vestuvėms

Dviejų anūkų globėja sako kasdien Dievo meldžianti sveikatos, nes turinti rimtų sveikatos problemų: „Bijau, kad mano pastangos nueis perniek ir Ugnytė atsidurs vaikų namuose. Labiausiai to bijau. Anūku pasirūpinsiu – jau dedami pinigėliai butui, mokslams. Neišmesiu jo į gatvę pavasarį sukakus aštuoniolikai. Jis nepražus, o štai Ugnytei tik lapkričio 15-ąją sukako treji. Ji dar visai maža“.

Moteris sako esanti labai dėkinga savo ilgamečiam gyvenimo draugui. Nors kartu ir negyvena, jis labai padeda ir morališkai, ir finansiškai: „Užteko daugybės metų jį pažinti. Jeigu viskas klostysis puikiai, pavasarį ketiname ir susituokti. Labai nuostabus žmogus, mano globojamus anūkus mylintis lyg savus. Esame viena didelė šeima. Jis artimųjų neturi – nei vaikų, nei brolių, nei seserų. Tad visą savo širdį atiduoda mums, sulaukdamas tokio paties atsako“.

Nuo smurtaujančių vyrų bėgusi ir, kaip pati pasakoja, ne kartą gyvenimą iš naujo „nuo šaukšto“ pradėjusi M. Tomkevičiūtė sako, kad jaunesnioji duktė taip pat nesupranta ir nepateisina vyresnėlės gyvenimo būdo: „Seserys ne itin bendrauja. Skaudu, bet yra kaip yra. Jos augo vienodai. Pati ėjau apiplyšusiais batais, bet jos turėjo viską ir buvo papuoštos. Sunkų vyrišką darbą dirbanti jaunesnioji šiandien gyvena puikiai – augina dvi dukreles, turi mašiną, nuosavą būstą. Tik vyresnėlės gyvenimo būdas neleidžia džiaugtis“.

Netrukus atbėgusi anūkėlė Ugnė apsiveja močiutės kaklą ir pakviečia eiti kartu pažaisti. „Ji tokia miela ir gera mergaitė… Nors ir aplankome mamą, ji man netrunka pasakyti, kad eitume namo. Jos namai – čia, kur gyvename. Nors ir kuklūs, bet švarūs, šilti ir nieko nestingame“, – šypteli moteris, pakilusi nuo stalo ir nuskubėjusi kartu su mažyle dėlioti kaladėlių.

Padėkime užaugti likimo nuskriaustiems vaikams

Artėjant didžiosioms metų šventėms kiekvienam iš mūsų derėtų pagalvoti apie tuos, kuriems gyvenimas yra negailestingas. Kaip sako M. Tomkevičiūtė, jeigu ne likimo vingis, padaręs ją savo anūkų globėja, šiandien ji būtų globojusi iš vaikų globos namų priglaustą vaiką: „Visuomet apie tai galvojau. Net ir dabar kartais šmėsteli tokia mintis. Negali žinoti, juk sakoma: „niekada nesakyk niekada“.

Padėti be tėvų gyvenantiems vaikams ir auginti beglobius vaikus savo namuose ragina ir Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai. Primename, kad pasiryžę tapti globėjais turėtų kreiptis į Vaiko teisių apsaugos skyrių ir pareikšti tokį norą. Tuomet asmenys bus įvertinti, ar yra tinkami tapti globėjais, lankys kursus. Po socialinių darbuotojų įvertinimo jie galės rašyti prašymą ir į savo namus priimti likimo nuskriaustus vaikus.

Anot Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto Algimanto Augulio, svarbiausia – žmogaus kompetencija: „Pagrindinis kriterijus, ar žmogus yra tinkamas tapti globėju. Gyvenimo sąlygos turi būti tinkamos ir žaidimui, ir gyvenimui, tačiau tai nėra lemiamas faktorius. Svarbiausia, kad vaikas jaustųsi saugus ir artimas toje šeimoje, kurioje gyvena“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

TAIP PAT SKAITYKITE