Ant Vadaktų bažnyčios – atminimo lenta Nobelio premijos laureatui

Aušra LAURINKIENĖ

Praėjusią savaitę net tris dienas Sidabrave ir Vadaktuose netilo lenkų kalba. Čia sugužėjęs kone pusšimtis lenkų kartu su mūsų krašto atstovais keliavo Nobelio premijos laureato Henriko Senkevičiaus istorinio romano „Tvanas“ herojų takais. Išskirtinė kelionė praėjusį pirmadienį pradėta Vadaktuose – būtent čia garsus rašytojas gyveno, kūrė, tad jo garbei ant bažnyčios atidengta ir mirties metinėms skirta atminimo lenta.

„Lenkijos senatas 2016-uosius metus paskelbė Henriko Senkevičiaus metais. Jis yra parašęs nemažai knygų, o trilogijoje „Tvanas“ jo kūryba liečia mūsų kraštą – Vadaktus, Pociūnėlius, truputį Panevėžio rajono – Mitriūnus, Upytę. Būtent todėl lenkai, prieš dvejus metus pradėję ruoštis iškilmingoms mirties metinėms, atvyko čia, į Vadaktus. Ne paslaptis, kad mūsų krašte Henriko Senkevičiaus asmenybę dengė storas dulkių sluoksnis, kurį, neabejoju, buvo pats metas nupūsti. Manau, kad dabar, kai Vadaktai ir vėl plačiai nuskambėjo, čia atvyks ne tik lenkai, bet ir kitų Europos šalių atstovai, besidomintys didžio rašytojo, pelniusio net Nobelio premiją, istorija“, – sako Radviliškio rajono vicemeras Kazimieras Augulis.

Investicija į rajono garsinimą

Apie pasaulyje plačiai žinomą rašytoją kalbėta ne be priežasties. Kai 1916 metais lapkričio 15-ąją jis mirė Šveicarijoje, ne tik Lenkijoje, bet ir Vakarų Europoje, Rusijoje bei Lietuvoje buvo laikomos gedulingos pamaldos, sakomi graudūs pamokslai. Dabar, prabėgus beveik šimtmečiui, ir vėl garsiai kalbama apie išskirtinį rašytoją.

Vicemero K. Augulio teigimu, Radviliškio rajono savivaldybė, išgirdusi lenkų norą pažymėti Henriko Senkevičiaus buvimą Vadaktuose, beveik pusšimčio lenkų delegacijos trijų dienų viešnagei skyrė penkis tūkstančius eurų. „Manome, kad tai – reikšminga investicija į rajono garsinimą. Lenta, kurią šiandien atidengėme, – pačių svečių atvežta. Tereikėjo gauti klebono bei vyskupo palaiminimą, kad ji būtų pakabinta ant bažnyčios sienos“.

Vicemerui antrina ir Sidabravo seniūnas Vidmantas Blužas, kurio teigimu, lenkai prieš kelerius metus seniūniją tiesiog užvertė įvairiausiais pasiūlymais, kaip būtų galima pagerbti H. Senkevičiaus atminimą. Tiesa, daugelio iš jų įgyvendinti nebuvo galima – bibliotekos, kurios Vadaktuose nėra, ąžuolyno ar kultūros namų šiaip sau pavadinti žymaus rašytojo garbei – nėra taip paprasta. Todėl priimtas sprendimas pakabinti lentą, kurioje – ne tik rašytojo reljefinis portretas, bet ir dviem kalbomis įamžintas šios asmenybės atminimas: „Gera žinoti, kad mūsų krašte gyveno ir su dvarininkais Butrimais bendravo tokia iškili asmenybė. Jis garsino Vadaktus savo kūryboje. Pagal „Tvaną“ buvo pastatytas ir amerikiečių filmas, tad galima juokauti, kad jei amerikiečiai ir nežino, kur yra Lietuva, tai Vadaktus tikrai atrastų“.

Vadaktuose nuo seno skambėjo lenkų kalba

Lenkų delegaciją į Radviliškio rajoną atlydėjo Janas Sklodovskis – taip pat Lenkijoje puikiai žinoma asmenybė. Jis yra parašęs apie Žemaičių kapines lietuvių ir lenkų kalbomis, o dabar renka medžiagą naujam darbui apie įžymius Lenkijos žmones, turinčius sąsajų su Lietuva.

Sveikindamas susirinkusiuosius jis pabrėžė, kad tokių iškilmių nebūtų pavykę surengti be vietos valdžios pagalbos: „Visus labai nuoširdžiai sveikinu atvykusius į iškilmes. Švenčiame šimto metų H. Senkevičiaus mirties metines. Tai didis rašytojas, pelnęs pripažinimą visame pasaulyje. Šie metai Lenkijoje – jo vardo ir asmenybės metai, tad norėjome išskirtinai pabrėžti šią garbingą sukaktį. Lenta visiems primins apie šią datą. Esu labai dėkingas šio krašto valdžiai, kuri išgirdo mūsų norus ir noriai ištiesė pagalbos ranką“.

Į Mišias, kurias aukojo ne tik Vadaktų klebonas, bet ir Lenkijos kunigai bei pats Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, susirinko galybė žmonių – visi norintys net netilpo į jaukią vietos bažnytėlę. Vyskupas pabrėžia, kad reikia žvelgti į Šventąjį Raštą, kuriame parašyta, kad nėra nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei laisvojo: „Visi esame broliai ir seserys Kristuje. Todėl šiandien dėkojame už šią valandą, kuri visus sujungė, ir drąsiai eikime tikėjimo keliu. Henrikas Senkevičius – lietuvių ir lenkų jungiamasis asmuo, kuris išgyveno dėl visų gyvenimo ir pasižymėjo krikščioniškosiomis vertybėmis“.

Kiekvienas vyskupo žodis uoliai verstas į lenkų kalbą. Tačiau vietiniai sako, kad lenkų kalba ausiai – gerai pažįstama. Pasirodo, Vadaktų krašte nuo seno skambėjo ši kalba. Kaip pasakoja su anūkėmis iškilmes stebėjęs Mečys Diokevičius, šiame kaime prabėgo visa jo vaikystė: „Štai netoli bažnyčios stovi mano vaikystės namas. Dabar gyvenu Mažeikiuose, tačiau mes, trys vaikai, nuolat aplankome ir tėviškės sodybą. Smagu čia matyti tokį sujudimą. Mintyse juokiuosi, kad man net nereikia klausytis to, ką sako vertėja iš lenkų kalbos, – viską suprantu. Žinote, kai augau, kiekvienoje troboje bent vienas žmogus kalbėjo lenkiškai. Mokykloje mokytojams tekdavo pirmiausia vaikus išmokyti lietuvių kalbos, o tik vėliau – viso kito. Ne išimtis – ir mano namai. Tėvas ir mama kalbėjo lenkiškai, laikė save lenkais. Aš savęs tokiu nelaikau – nesimokiau rašto, tačiau kalbą šiek tiek moku“.

Viešėjo tris dienas

Lenkų viešnagės Radviliškio rajone organizatoriai – Seinų krašto lenkų bendruomenės, Radviliškio rajono savivaldybės administracija bei Sidabravo seniūnija, paruošė įspūdingą programą.

Rugsėjo 19-21 dienomis lenkų ir lietuvių filologai, Henriko Senkevičiaus kūrybinio palikimo tyrinėtojai mokslinėje konferencijoje skaitė pranešimus apie šio iškilaus rašytojo darbus, aplankė kapines prie Vadaktų Šv. Agotos bažnyčios. Visus džiugino lenkų ir lietuvių poezijos skaitymai, pianisto Andrzejaus Pileckio rečitalis, Sidabravo seniūnijos ir svečių kolektyvų meno programa.

Rugsėjo 21 dieną renginio dalyviai keliavo istoriniais H. Senkevičiaus keliais ir aplankė Pociūnėlius, Mitriūnus, Rodus, Upytę, Paberžę ir ten esantį 1863 metų sukilimo muziejų.

Šiek tiek apie Henriką Senkevičių…

Henrikas Senkevičius – tai pirmasis lenkas ir šeštasis rašytojas, tapęs Nobelio premijos laureatu (premija jam įteikta 1905 metais). Henriko Senkevičiaus istorinio romano „Tvanas“ veiksmo laikotarpis – XVII a. kovų su švedais metas, o jo pagrindinis siužetas glaudžiai susijęs su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietovėmis, ypač su Liauda. Liauda – istorinis regionas, įsikūręs šiaurinėje pusėje nuo Kauno, apsuptas Nemuno, Neries ir Dubysos upių. Pavadinimas kildinamas iš per patį regiono vidurį tekančios upelės Liaudės (Nevėžio dešinysis intakas) pavadinimo.

Jau XIV a. šiuose regionuose įkurdindavo bajorus, kurie turėjo ginti gyventojus nuo kryžiuočių. Vėliau, po Liublino unijos, vietinė bajorija gaudavo karaliaus apdovanojimus už karinius nuopelnus. Po kiek laiko ten kūrėsi „apylinkės“, t. y. smulkiosios bajorijos dvarų grupės, kuriose apsigyvendavo šlovinga Liaudos bajorija.

Abiejų Tautų Respublikoje Liauda buvo glaudžiai susijusi su tuometinės valstybės įvykiais, o vėliau – su laikotarpiu po trijų Abiejų Tautų Respublikos padalijimų (ypač su 1830 ir 1863 m. sukilimais).

Vietinių dvarų ir juose gyvenusių giminių istorija, išlikusios bažnyčios ir kapinės liudija apie tuometinius kultūrinius santykius. Šio regiono šiaurės-vakarų dalis, priklausanti istorinei Žemaitijai, – tai „mažoji Liauda“, dar kitaip vadinama „Sienkiewiczowska“ (Senkevičiaus), nes būtent ten vyksta „Tvano“ veiksmas. Tai – ir tikroviškas, ir kartu literatūrinis kraštas. Tarp plačių pievų, nepaisant retesnių nei kadaise miškų, iki šiol galime rasti tas pačias „Senkevičiaus“ vietoves: Kėdainius, Panevėžį, Upytę, Bilevičių žemes: Biliūnus, Liubičių, Mitriūnus ir Vadaktus, kuriuose „Tvano“ autorius „įkurdino“ Olenką Bilevičiūtę, ar senus dvarus: Drąseikius, Mariezus, Mazgius, Pociūnėlius, Valmančius, kuriuose panašiai kaip romano puslapiuose gyvena Butrimai, Domaševičiai, Goštautai.