„24 valandos iš moters gyvenimo“ Radviliškyje gruodžio 12 d. 18 val.

„Juk moteris viską supranta širdimi, be jokių samprotavimų…“ S.Cveigas

Po nuostabaus ir jausmingo, nepaprastai estetiško ir paliečiančio pačias sielos gelmes spektaklio „24 VALANDOS IŠ MOTERS GYVENIMO“, kuriuo mėgavausi Vilniaus mažajame teatre, susėdome prie arbatos puodelio pasikalbėti apie patirtis, kurias aktorės išgyvena, kaskart kurdamos šį spektaklį.

Virginija Kochanskytė: „Gruodžio 3 dieną jau bus visi metai, kaip keliaujame su šiuo spektakliu po Lietuvą. Kad mūsų užmanymas atliepia žiūrovų lūkesčiams, liudija pilnos salės, kur tik nukeliautume – ar tai būtų Vilniaus mažasis teatras, ar „Ramybės“ klubas Palangoje, ar Panevėžio muzikinis teatras, ar didžioji Šiaulių kultūros centro salė…

Užmanyta buvo maksimaliai priartėti prie žiūrovo, priartėti taip, kad jis galėtų matyti, kaip jausmai nurausvina aktorių skruostus, girdėti jų alsavimą, jausti kiekvieną nuotaikos pasikeitimą. Ir, aišku, atrodė, kad tai yra įmanoma padaryti tik mažojoje scenoje. Bet išėjus į didžiąją sceną paaiškėjo, kad mūsų išgyvenimai žiūrovų širdis jaudina ne mažiau nei mažojoje scenoje. Be to, didžioji scena išprovokavo mūsų, atlikėjų, stipresnę, ryškesnę, teatrališkesnę jausmų ir minčių raišką. Ir pasidarė aišku, kad žiūrovas, kaip ir mes pačios, ilgisi aktorinio teatro. Ir įdomių istorijų.

Laimė pasakoti, išgyventi žiūrovų akivaizdoje rašytojo S. Cveigo aprašytas moterų likiminės meilės istorijas. Tai taip suprantama ir artima kiekvienai moteriai. Regis, kiekviena iš mūsų, jei ir nesame to patyrusios, bet tokios meilės esame visos ilgėjusios. Kokia nuostabi kūrybinio gyvenimo dovana, kurią pačios sau pasidovanojome! Žinoma, režisieriaus R. Tumino palaiminimas suteikė ryžto laikytis užsibrėžto tikslo – pristatyti žiūrovui aktorinį spektaklį visoje Lietuvoje“.

Valda Bičkutė: „Šio spektaklio gimimą laikau vienu iš didžiausių savo gyvenimo stebuklų… Lyg savaime apsijungė viskas – nuostabūs, gilūs ir ekspresyvūs Stefano Cveigo tekstai, talentingos, energingos ir darbščios kolegės. Taip pat į komandą įsiliejo genialios dailininkės, sukūrusios ypatingą estetiką – Laura Tulaitė ir Ramunė Piekautaitė, kurios kurti kostiumai džiugina tiek žiūrovų, tiek mūsų pačių akis kaskart ruošiantis spektakliui.

Kai dar tik nešiojau šią idėją, atrodė, ach, ar bus šiuolaikiniam žmogui suprantami subtiliausi sielos virpesiai, aktorinis teatras be jokių spec. efektų, net be muzikos… Tik žodis, tik mintis, tik jausmas iš širdies į širdį… Bet pasirodė, kad tikros vertybės yra amžinos – nuostabu matyti, kaip publika kvėpuoja kartu su mumis, kartu keliauja istorijų „kelionę“, juokiasi ir… verkia kartu.

Iš tiesų darkart pati sau atskleidžiau aktoriaus profesijos magiją – žiūrovai sako, kad net kvapus jaučia, mato vietas, kambarius ir žmones, apie kuriuos pasakojame.

Spektaklis apie mus, moteris, apie kiekvieną iš mūsų… Dar man tai yra ir odė Vyrui… Taip pat – Meilei… Ir tai yra nuostabu!

Kalbėjosi E. Eidukas